Kartais pasiimu mūsų katiną Rubį ant rankų, glostau jį ir kartoju „tu pirmas mūsų vaikas, tu visada būsi pirmas mūsų vaikas”. Žinau, iš tikrųjų šiuos žodžius sakau ne jam, o sau. Kad gimus kūdikiui nepamirščiau, jog namuose jau yra vienas vaikas, kuriuo reikia rūpintis ir kurį reikia mylėti.

Gyvenime teko ne sykį pastebėti ir girdėti, kaip augintinis tampa antraeilis, nevisavertis šeimos narys. Tiems, kurie gyvūnams nelabai prijaučia, apskritai gali būti nesuprantama, kodėl gyvūnas turėtų / galėtų būti visavertė šeimos dalis. Na bet man, nuo mažens mylinčiai ir prijaučiančiai visiems gyvūnams, gyvybė vienodai svarbi. Su Kasparu dalinausi savo baimėmis: „O kas, jei Rubis pradės mane nervinti? Jeigu jo nebemylėsiu? O kas, jei jis jau visam laikui taps second priority?”. Nenoriu apleisti katino, kurį beprotiškai myliu. Kasparas mano nerimo nesureikšmina, jis racionaliai paaiškina, kad Rubis – mano (Ievos) katinas, kad tai aš (Ieva) pamačiusi gatvėje ryžiuką katinuką pasakiau, kad nebegaliu palikti jo vieno, ir parnešiau namo glausdama prie krūtinės. Tiesa, labiau mėgstu sakyti, kad tai ne aš, o Rubis mane surado ir parsivedė į savo širdį. Neturėjau jokio pasirinkimo tą tamsų lietingą vakarą prieš pusantrų metų, kai mudu susitikome.

Bet vis tiek baisu. Kartais pykstamės su Rubiu, kartais šaukiu ant jo, o jis, žinoma, tik dar labiau neklauso, kartais imu už pakarpos ir, atrodo, tuoj išmesiu pro duris savo pūkuotą neklaužadą. Kartais užmirštame išvalyti jo kraiką, kartais užmirštu įdėti sauso maisto, retai, bet kartais užmirštame jį uždarytą balkone. Kai namuose atsiras lėliukas, visa tai užmiršime daug dažniau… Todėl vis pasiimu Rubį ant rankų, supuoju, glostau, bučiuoju ir kartoju, kaip visada visada jį mylėsiu ir jis nebus mano second priority.