Išsiruošiame su Kamiliuku į lauką. Šįsyk vežime jis verkia, skubiai deduos batus, stumiu vežimą į liftą ir, nusileidusi vieną aukštą ir išlipinėdama, sutinku kaimynų porą. Vaikas verkia. Užsimerkite ir pabandykite atspėti, kokį jausmą jaučiu! 🙂
Jaučiu gėdą. Gėdą, kad mano vaikas verkia. Kad nemoku juo pasirūpinti. Gėdą ir baimę, kad esu bloga mama.
Supratau, kad taip jaučiuosi, kai eidama lauke su verkiančiu vaiku pradėjau vengti žmonių praeivių. Kažkaip nusukau instinktyviai vežimą į šoną nuo priešais ateinančio nepažįstamojo, o tada susimąsčiau, kodėl.
Visad stengiuos laikytis požiūrio ”koks skirtumas, ką kiti pagalvos”, bet vat pagavau save šitoj situacijoj jaučiančią susigalvotą spaudimą ”tavo vaikas verkia = tu nemoki juo pasirūpinti”. O čia net nėra tiesa..?
Super jautriai reaguoju į patarimus. Pradžioj nesupratau, kodėl. Kasparas padėjo susiprasti. Kiekvienas pastebėjimas, pavyzdžiui ”turėtum rengti jį šilčiau”, man reiškia ne ”turėtum rengti jį šilčiau”, o ”tu nesugebi juo pasirūpinti”. Rašydama dabar logiškai suprantu, kad nu nesąmonė. Jei man kita mamytė taip pasipasakotų, raminčiau ją, sakyčiau chill! Bet neretai ilgiausias kelias pasaulyje yra tarp žmogaus proto ir širdies. Pogimdyviniai hormonai ir mano charakteris daro savo. Geriausia ką galiu padaryti – bandyti suprasti pati save, įvardyti savo emocijas, jausmus. Rašymas padeda tam. Tik aišku, vis tiek vis dar jautriai reaguoju 😅
Žinau, kad visi vaikai skirtingi. Bet vis tiek, perskaitau, kad kažkieno kūdikis užmiega pats tiesiog padėtas į savo lovelę, pagalvoju – blyn, o ką aš blogai darau? Mano tai pats neužmiega, reikia užmigdyti. Nusimenu, galvoju, neištraukiau loterijoj laimingiausio bilieto. Bet tuo pat – nekeisčiau savo vaiko į jokį kitą, nes jis pats nuostabiausias. Su šita mintim jį ir supuoju, ir rankas mažiau skauda.
Kamilį myliu kasdien vis labiau. Bet motinystė nėra vien tik nesibaigianti meilė ir euforija nuo savo vaiko. Kai jis rėkdamas tampo skaudančią krūtį, drasko nagais kur papuola, įkanda ir tada dar sugeba pagriebti spenelį ranka, tai suima pyktis. Kartą ne juokais įpykusi pasidėjau šalia, mačiau, kad ieško papo, rėkia, staugia, bet neimu kelias minutes. Negaliu prisiversti. Tada nurimstu, atleidžiu, ir imu, maitinu, vėl kovoju su besimaskatuojančiom rankytėm, vėl myliu. Ir bijau. Užkylančio pykčio, kai norisi rėkti ant rėkiančio vaiko. Bijau, kad esu bloga mama, kad kitos mamos savo vaikus myli labiau, kad yra kantresnės, labiau atliepia vaiko poreikius, geriau juos atpažįsta, geriau susitvardo.
❤️
Atsakymai į “Bloga mama”: 4
Labai rekomenduoju pasekti instagrame @motherhood.is.sexy
Labai padeda pasijausti normalia gera mama. O tokia ir esi, nuostabi mama! Su visais tais jausmais. ❤
Miela Ievute,
Tu pagimdei sveika vaiką. Tai fantastiškiausia dalis ir nuo siol jokiu kompleksu. Visi vaikai rekia, nukandzioja spenelius ir pradžioj per dažnai kakoja. Man dėl gimdymo komlikaciju- Mindaugas tiesiog mane suplėšė į gabalus- teko 10 dienų su vaikų praleisti ligonineje. Kai vaka parsivežiau – nebuvo jokiu naktiniu šokių – vaikas miegojo iki ryto- nes priprato, kad naktį prie jo niekas nešokinės. Ir tai man buvo išsigelbėjimas !!!
Todėl kai gimė Saulius, kuris mane vėl suplėšė, samoningai isgulejau 10 dienų ligonineje: vaikas įprato naktį miegoti, o diena džiuginti tėvelius. Kartais reikia įjungti paprasta egoizmą. Labai padeda. O vaikas rekia todėl, kad jam labai buvo gera ir saugu ir malonu TAVO pilvelyje, o dabar katastrofa. Ir TU čia mažiausiai kalta.
Gali būti tik Gera mama. Kitoks žodžių derinys niekaip nebūna. Mylimam vaikeliui reikia dar susiprasti, kur esantis, kokia aplinka, nes jis dar labai mažytis. Jam mama – tai ryšys su visu pasauliu. O kitų patarimai yra tik patarimai šiaip, kad geranoriškai parodytų, jog ir jie myli jus ir mažylį. Kartais tei patarimai gali būti visai kvaili, bet gi vistiek nori prisidėti nors žodeliu 🙂 Čia jau tėvų sfera- girdėti juos ar tiesiog praleisti.
Geda , kad vaikas rekia? :O Koks cia cirkas? 🙂