“Kai turėsi savo vaikų – suprasi”, sakė ne kartą man įvairūs aplinkiniai žmonės.

Prieš keletą dienų trumpam stabtelėjusi Pilies gatvės Vero su Kasparu ir miegančiu Kamiliuku vežime, stebėjau praeinančius žmones. Buvo labai vėjuota, žvarbu, bet gal apie 8-10 laipsnius šilumos. Gatve ėjo paauglė, tokia gotės stiliaus – trumpi juodi plaukai, tamsus makiažas, batai juodi auliniai tokie primenantys mano laikų kerzus, ir.. Mini juodi šortukai (ar sijonėlis) bei plikos kojos. Be pėdkelnių. Pasibaisėjau, nes žinojau, kaip sunku buvo tą mergaitę užauginti. Jos mama tikrino kiekvieną pirščiuką 100 kartų per dieną – ar ne per šalta? Ar ne per karšta? Ar ne per šalta? Ar ne per karšta? Ar patogu? Jos mama ją rengdavo nurengdavo, dėdavo pledą, nuimdavo, kad tik būtų gera temperatūra. Jos mama nervinosi dėl kiekvieno virktelėjimo ir rūpinosi, kad tik nesusirgtų, kad tik nieko neskaudėtų, kad tik vaikas būtų laimingas.

Tas vaikas užaugo, tapo paaugle, kurios kūnas, visiškai teisėtai, priklauso tik jai ir ji gali daryti ką tik nori. Bet aš vis tiek pasibaisėjau.

Auginti vaikus taip sunku, tiek daug įdedi savęs į juos, kad vėliau saugai juos kaip viščiukus. Saugai perdėtai, nerimauji perdėtai, išsigąsti perdėtai, pyksti dėl nutrūktgalviškių poelgių. Nemiegi ir išgyveni kai jiems nesiseka. Nes tu kiekvieną jų pirščiuką kiekvieną dieną bučiavai, mylavai ir tikrinai ”ar ne per šalta? ar ne per karšta?”.

Tai štai ką reiškia ta frazė. Kai turėsit savo vaikų, suprasit…

Skambinu mamai, močiutei. Sakau ”galvojau bus lengviau”. Jos šypsodamosi meiliai sako (atskiri pokalbiai, abi tą patį) – tai kodėl tu galvoji mes taip mylim savo vaikus? Nes taip rūpinomės ir tiek dėl jų vargom.

Prieš 1.5 metų viena per lietų perplaukiau Nerį (Kasparas laukė kitame kranto gale). Buvo sutaupyta valanda kelio, ir Kasparo tėtis buvo nupasakojęs, kur plaukti ir garantavęs, kad saugu. Viskas pavyko puikiai. Kasparas manim didžiavosi. Niekaip nesupratau, kodėl jo močiutė, pas kurią važiavome, apsiverkė sužinojusi. ”Taigi aš sveika, taigi man viskas gerai” – sakiau jai ir galvojau, kad aš šaunuolė. Niekaip nesuvokiau, na ko ji verkia. Dabar žinau. Net menkiausia rizika prarasti savo vaiką ir tuo pat prarasti visų bemiegių naktų, streso, nervų, meilės, rūpesčio, atsidavimo ir pasiaukojimo prasmę, yra nežmoniškai baisi ir kelianti ašaras. Ir piktinanti, kai tą riziką sukelia tavo vaikas pats.

PS: dėl to 100 kart pirštų tikrinimo šaržuoju, bet čia idėjai pagauti.

Linkėjimai visiems! ❤️