Nėštumo metu buvau aprašiusi apsilankymą Kalvarijų turguje. Šiandien turime istorijos pratęsimą 🙂

Kamilis palepino puikia naktimi (vos du pabudimai po ~40min!), na o dieną nusprendė kaboti ant papo ir nemiegoti visai. Tačiau oras geras, o vežime jei miega, tai miega labai gerai, tad vos apsnūdusį supakavau į vežimą. Pradžia buvo visai daug žadanti – atsimerkęs, bet ramus. Tad išdrįsau žygiuoti iki Kalvarijų turgaus su optimistine viltimi, kad užmigs ir miegos vežime valandą ar net pora. “Kas blogiausia gali nutikti?” – galvoju. “Na pradės verkti pusiaukelėje… Nieko, grįšim, čia kokios 10min kelio.”

Kaip tariau, taip ir padariau. O Kamiliukas, perskaitęs mano mintis, jau prie pat turgaus užtraukė dainelę. Pradžioj tokią ramią, tad neapsisukau ir išdrįsau nužygiuoti iki turgaus vidurio, kur tikėjausi rasti trešnių. O tada prasidėjo koncertas, per minutę išaugęs iki isterinio klyksmo. Supratau, kad arba perku tiesiog bet ką iš bet kur, arba lekiu namo tuščiomis.
– Man arbūzo, vynuogių ir šilauogių, – paprašau pardavėjos. Ši, girdėdama Kamiliuko isterijas, akivaizdžiai jaudinasi, skuba sudėti prekes. Pilna plastiko, pilna maišelių. Dzin dabar man. Truputį širdį suspaudžia, bet tas isterijos koncertas spaudžia labiau.
– Ojej kaip verkia, – sako pardavėja.
– Nori valgyti, – komentuoja šalia stovintis vyras.
– Nieko, sako šiais laikais reikia leist išsiverkt vaikams, – ramina save/mane pardavėja.

Nieko nesakau jiems. Kamilis prieš išeinant 3h nesustodamas valgė. Ir mano tikslas nebuvo, kad lauke vežime jis jaustųsi paliktas vienas išsiverkti… Ne dėl arbūzo, ne dėl uogyčių tempiau Kamilį į lauką.

Susirenku prekes ir greit maunu lauk iš turgaus. Visi spokso į mano klykiančią karietą. Galvoju, ar man bėgti namo, ar eiti normaliu žingsniu. Neapsisprendžiu, tai truputį bėgu, truputį einu. Vėl bėgu, vėl einu. Prasilenkiu su pora mamyčių su vežimeliais. Pas jas – tylu…

Bet labiausiai įsiminė viena bobulytė, einanti priešais. Išgirdusi Kamilio koncertą ji sustojo net mums dar nepriėjus ir toookiu žvilgsniu įsispoksojo į vežimą. Sutikau jos akis, į mane žiūrėjo kaip į vaikus kankinantį demoną. ”Eikit jūs visi šikt”, galvoju. Gaila, kad nesu tiesiog miške viena su savo solistu. Tikrai daug mažiau nervinčiaus, nes dabar baisu, kad vaikų priežiūros tarnybai kas nors paskambins.

Prie namų Kamiliukas nurimsta, neužmiega, bet nebeverkia. Grįžusi apsikabinu jį, prisiglaudžiu prie savęs. Paverkšlena, bet man taip gera ir ramu. Nusiplaunu savo milžiniškas gmo vynuoges ir žindau, ir valgau pati. Vėl kokią valandą. Šiandien papo diena, ne miego. Tegul eina visi kiti šikt. Ir tie, kur rašo, kad naujagimiai per parą 16-17 valandų miega.