Kasparas sako ’papasakok, kaip skyrėsi laikas, kol buvau vaiko priežiūros atostogose, nuo to laiko, kai grįžau į darbą’. Tuojaus Kamiliukui bus du mėnesiai; mėnesį abu su vyru buvome namuose, o kitą mėnesį Kasparas jau dirbo.

Na, šie du mėnesiai, žinoma, skiriasi ir nepriklausomai nuo to, ar vyras buvo namuose, ar ne. Pirmo mėnesio metu daug mokėmės. Pradžioje elementarių dalykų – keisti sauskelnes, aprengti, nešioti, prausti, maudyti. Stengemės suprasti, koks gi tas mūsų vaikas – kada užmiega, ką reikia daryti, kad užmigtų, kaip nuraminti vežimėlyje bei automobilio kėdutėje. Žindymas buvo pats didžiausias iššūkis. Per pirmas pora savaičių turėjau net tris žindymo konsultantes (manau būtų užtekę vienos, jei iškart būčiau pasikvietusi turinčią IBCLC sertifikatą 🙄). Kai kuriomis dienomis maitinimas tikrai buvo egzorcizmo seansas. Kelis kartus naktį Kasparo pasikūkčiodama prašiau atvežti man pientraukį ir buteliuką. Rytais atsimindavau, ką išmokau iš anoniminių alkoholikų klubo, ir sakydavau – dar vieną dieną. Tik vieną dieną iškentėk. Ir pirksim buteliuką.
He he, juokauju, kokio dar anoniminio alkoholikų klubo; iš serialo ar knygos kažkokios išmokau, kur buvo truputį apie priklausomybes 😀 Ten sakė, kad alkoholikai taip kovoja su savo priklausomybe, kiekvieną dieną ištveria po vieną dieną.

Taigi, grįžtant prie pirmojo mėnesio. Naktys buvo chaotiškos, nes nelabai buvo aišku, ką daryti, kai Kamiliukas prabunda. Turėjau žindyti sėdėdama. Tai būdavo taip – Kamilis atsikelia, pavalgo (~40min), Kasparas atrūgina, pakeičia pampersą, tada Kamilis vėl valgo (~40min), užmiega prie krūtinės, laukiu 25min, kol įmigs, ir su Kasparo pagalba perkeliu jį šalia gulėti. Nesunkiai suskaičiuosite, kad vienas prabudimas trukdavo apie dvi valandas, o per jį Kasparas taip pat būdavo žadinamas. Dabar, tuo tarpu, prabudimas vyksta paprasčiau – Kamilis prabunda, žindau sėdėdama, per 30 minučių pavalgo, palaukiu 5min, pasiguldau šalia, o jei išsibudina, įduodu soskę ir miegam. Paryčiais žindau gulėdama, dažniausiai lūžtu tiesiog maitindama ir niekada nebeatsimenu, kaip viskas vyksta toliau, tik prabudusi matau šalia prisiglaudusį miegantį Kamiliuką.

Čia paminėjau dar vieną esminį 1mėn ir 2mėn skirtumą. Suėjus vienam mėnesiui pradėjome duoti soskę, kuri išgelbėjo tiek naktinius prasibudinimus, tiek keliones automobiliu bei vežimėliu. Staiga visi migdymai pasidarė žymiai lengvesni! Ir atsirado daug daugiau drąsos kažkur važiuoti, lankytis svečiuose. Ir Kamiliukas mažiau rėkia.

Kai migdymai ir naktys palengvėjo, o žindymo skausmai sumažėjo, nebebuvo taip sunku ir vyrą į darbą išleisti. Man labai reikėjo Kasparo pirmąjį mėnesį dėl visų paminėtų priežasčių, o kur dar psichologinė pagalba ir atrama! Jis labai labai stengėsi: ir sauskelnes keisdavo, rengdavo, migdydavo tikrai žymiai dažniau nei aš. Buvome puiki komanda, buvome abu visaverčiai jos nariai.

Na, o jam pradėjus dirbti, aš pradėjau kviestis daug svečių. Pirmosiomis savaitėmis net nebuvo dienų, kad būčiau pilnai visą dieną viena. Esu labai dėkinga visiems svečiams, jie padėdavo (padeda) pavalgyti pietus, panešiodavo (panešioja) Kamiliuką kol pasidarau kavą ar šiaip ką nors apsitvarkau. O dabar – next level – jau mano artimieji išeina su juo dviese pasivažinėti vežimuku, tai tada iš viso galva svaigsta nuo laisvės, nes likusi namuose viena galiu veikti bet ką!

Bet reikia aprašyti ir liūdnesnę pusę. Antrą mėnesį teko (tenka) iš naujo apsišlifuot su Kasparu. Kas vakarais turi prižiūrėti ir migdyti Kamiliuką? Jis, nors pavargęs ir norintis pailsėti po darbo, ar aš, visą dieną ir taip buvusi su sūneliu? Bet aš juk žindau vis dar daug ir ilgai, ir tada Kasparas gali atsikvėpti…. Bet ar tikrai gali? O kas gamins vakarienę? O kuris turi skalbti, išnešti šiukšles, išvesti Rubiuką, apsitvarkti besimėtančius daiktus? Kas turi lankstyti išskalbtus rūbelius, keisti patalynę, laistyti gėles, valyti dulkes? Visi šie klausimai staiga nebeturėjo atsakymo. Vieninteliai lengvi klausimai yra du – kas turi plauti indus? Kas turi siurbti ir plauti grindis? Atsakymai: indaplovė ir Roborox siurblys! Valio!

Viską pasaldino Kasparo komandiruotė į Norvegiją. Kamiliukui tebuvo 5 savaitės ir štai jo tėtukas išskrido 4 pilnom dienom. Apie šią komandiruotę žinojome seniai, dar nėštumo metu. Labai norėjau, kad Kasparas ten važiuotų, ir tikrai nei kiek nesipriešinau. Bet mes abu vienas kitą gerai pažįstam ir iškart žinojom, kad nesvarbu, kokia bus ta kelionė, vis tiek po to truputį pyksiu, reikalausiu ekstra dėmesio, norėsiu, kad Kasparas ‘atidirbtų už savo nebuvimą’. Štai kelios to iliustracijos:

1. Kelios dienos iki kelionės. Savaitgalis. Pagaliau po žindymo Kasparas pasiima Kamiliuką ir aš ramiai galiu nueiti į tualetą. Už pusės minutės Kasparas įsiveržia į vonią ir sako:
   – Reikia pagalbos!!! Kamiliukas atpylė!!!
   Oi kaip staigiai užvirė mano kraujas!
   – Aš net pasiusioti ramiai negaliu!!!!! O tu išvažiuoji keturiom parom, tai kas man padės? Ką tu darytum, jei aš išvažiuočiau, jeigu tau tokiai smulkmenai pagalbos reikia??? Neduodi net į tualetą man nueiti!!!!! Smakro vaikui pavalyt pats negali!!!
   Ot pasiutus tą momentą buvau. Po to Kasparas atsiprašinėjo, kad neleido man ramiai nueit į WC. Pykau turbūt tik kokias 5min, bet jaučiu net garavau iš pykčio 😀
2. Grįžta Kasparas iš Norvegijos, kitos dienos vakaras, keičiu sauskelnes, prausiu Kamiliuką po kriaukle. Ateina.
   – Oi, kodėl nepakvietei, aš tau gi padėsiu, – saldžiai siūlosi.
   – Tai kad nereikia man pagalbos, – ramiai atsakau.
   – Kaip nereikia?
   – O TAI KAIP TU GALVOJI AŠ KETURIAS DIENAS GYVENAU? – ramumo nė kvapo.
   – Bet aš noriu tau padėt…
   – Tai gerai, tada imk Kamiliuką, pabaik praust. Kam daryt dviese vieno žmogaus darbą.
   – Bet.. Bet aš vienas nemoku..
   – O TAI KAIP TU GALVOJI AŠ VIENA KETURIAS DIENAS JĮ PRAUSIAU???!!!
   Žodžiu, gyvatė aš. Pora gerų dienų nuolat zyzdavau, kad gi mane vieną paliko. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Bet tada Kasparas rimtai įsisirgo ir nebeliko vietos zyzalionėms, reikėjo gydyti jį. Na, tada zyziau dėl kitų dalykų – kad arbatos neišgeria. O galų gale, užsikrėtus pačiai, visa Norvegija ir zyzimai užsimiršo.

Tai štai, šiandien (trečiadienį) dar kosėju, bet jau daug geriau jaučiuosi. Prabuvau visą dieną viena su Kamiliuku. Įdomu tai, kad, galima sakyt, turiu labai daug laiko sau, bet galima sakyt, kad neturiu jo iš viso. Kai jis valgo ar miega nešioklėje, galiu būt prie kompiuterio, galiu naršyt telefone (pvz apsipirkti Rimi, apsipirkti Vintede, rašyti šį įrašą). Galiu žiūrėti savo komisarą Reksą arba kitas TV laidas, galiu užkandžiauti, gerti kavą (jei tokią pasidariau). Bet realiai niekada negaliu tvarkytis, gaminti normaliai valgyti, praustis ir pan. Visa tai darau vakare, kai grįžta Kasparas. Bet gal ir geras gyvenimas – turiu atmazą, kodėl nesitvarkau ir valgau iš wolt, o pati nolife’inu 😀 Kažkoks paradoksas, kad galėčiau kokias 4h per dieną žaist telefonu, bet negaliu kasdien nueit po dušu.

Labai pasiilgau draugų. Nežinau, ar jie manęs pasiilgo, nes dabar manęs vienos kaip ir nėra, yra Ieva + Kamilis. Bet aš tai labai ilgiuosi kiekvieno iš jūsų <3