– Tai kuriam laikui motinystės atostogas pasiėmei? – klausia tėvų kartos pažįstamas.
– Dvejiems metams, – atsakau.
– Ooo! Tai ką veiksi?
…
Kažkodėl mūsų visuomenėje įprasta mamytes vertinti pagal tai, ką jos veikia apart vaiko / vaikų priežiūros. Norint būti gera mama kitų akyse neužtenka būti tik mama. Neužtenka būti savo vaiko specialiste. Turi būti dar kažkas, turi veikti dar kažką. „Būtinai turi save realizuoti”, „grįžk kuo greičiau į darbą, kitaip vyras paliks, nes būsi nebeįdomi”, „jei būsi tik su vaiku – išdurnėsi”, „jei dvejus metus atostogausi – niekas nebepriims į darbą, neteksi karjeros”, „o tai ką tu veiksi, tiesiog namie sėdėsi?” … ir galiu tęsti be galo.
Prisipažinsiu, ir aš tokia buvau. Super mamytė man buvo ta, kuri ne tik namus sutvarko ir valgyt padaro, bet dar užsidirba papildomai pinigų, mokosi, studijuoja ir, svarbiausia gi, nebūna nuobodi namisėda. Tokie pas mus standartai.
Dabar aš galvoju kitaip. Kiekviena mamytė, kuri myli savo vaiką, yra super mamytė. Ir nebūtina veikti kažką papildomai, kad gautum žodelį „super”. Pavyzdžiui, mano mama nedirbo iki man suėjo 5-6 metai. Ir jie su tėčiui tikrai dėl to neišsiskyrė, priešingai, vis dar yra neišskiriami kaip uola. Didžiuojuosi savo mama, turime su ja labai glaudų ryšį, sakyčiau, kad visuomet puikiai sutarėme. Nėra dalykų, kurių negalėčiau jai papasakoti. Ar čia dėl to, kad ji ilgai su manimi buvo vaikystėje? Niekas neatsakys, bet faktas, kad ji žinojo, kaip bus geriausia jos šeimai, ir augino mus vedina savo širdies. Kitai šeimai geriausia yra visai kiti dalykai, pavyzdžiui, kad mama išlaikytų sveiką protą jai išties reikia kuo skubiau grįžti į darbą.
Tačiau nei vienas negalime nuspręsti, kas konkrečiai svetimai šeimai yra geriausia.
Todėl mane nervina, kai man aiškina, kad tapsiu nuobodi ir savęs nerealizuosiu. Bent jau dabar aš puikiai jaučiuosi. Kai tam tėvų kartos pažįstamui pasakiau, kad rašau tinklaraštį ir šiaip planuoju tęsti savo knygos „Basomis” rašymą, tada sulaukiau palankaus vertinimo. Tik tada. Todėl, kad veikiu kažką papildomai. Man tai skamba ironiškai, nes nei tinklaraštis, nei mano kiti rašomi tekstai neturi jokios apčiuopiamos vertės. Bet visuomenei svarbi idėja, kad darai kažką DAR. Ir iš esmės pofig kas tas DAR. 🙂
O šiandien aš sau esu su žodeliu super, nes išnešiau šiukšles, nes išvaliau tualetą, nes nupirkau Kamiliui palučių iš vaistinės ir nes nusipirkau kavos bei kruasaną. Wow 🙂 Neironiškai, tikrai, man čia yra daug. Gal dar iškrausiu indus iš indaplovės, pabaigsiu šitą įrašą, ir man tai bus labai produktyvi diena. Nesvarbu, kad visur kitur bardakas 😀 🙂
Tiesa, o dėl nuobodumo – savaitgalį pirmą kartą pabandėm wake’inti! Labai patiko! Kai išlipau iš vandens, pagalvojau, kad gyvenimas ties vaiko gimimu tik prasideda!
Atsakymai į “Super mamytė – kas tai?”: 2
Miela Ievute,
labai patiko šis Tavo rašinys.
Mes jau nebesame sovietiniai baudžiauninkai, kurie keliu mėnesiu kūdiki privalėjome atiduoti į lopšeli svetimoms storoms be išsilavinimo tetoms. Savo vaikutį auginti yra prabanga ir kartu būtinybe! Ir jei puikiai laikysi kaip šeimos menedzere visus kampus, sunkiai įsivaizduoju, kad dar liks laiko kažkam DAR.
Nors butų smagu, jei surastum kokia ankstyva valandėle, kai visi dar savo sapnus sapnuoja, o rytmetį skelbia tik paukščiu ciulbesys už lango ir kvapniai garuojantis kavos puodelis, ir po truputi rašytum SAVO knyga. Turi talentą. Todėl labai laukčiau knygos!
Miela Ievute,
Dabar toks laikas, kad būtų keista, jei tiksliai galima būtų suplanuoti, kada grįžti į darbinius darbus. Nes dabar pats prasmingiausias darbas – tai laikas, pralesitas su sūnumi. Tuo ir reikia džiaugtis- nes tai ne tik malonumas, bet ir atsakomybė, o ir laimė.
Gyvenimo kelyje labai svarbu nepristigti prasmingų minčių, idėjų ir darbų bet kuriame laikotarpyje. Jei darbas- gyvenimo būdas, tuomet jis yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas.
Koks bebūtų darbas, ar kokia bebūtų veikla- jei ji prasminga, ji visada patį žmogų praturtina, padeda šalia esančiam žmogui jaustis laimingu ir keliaujančiu tolyn kartu.
Kiekvienas turi savo autoritetus, kuriuos susidėlioja jaunystėje, o gal ir vėliau, seka pavyzdžiais, kurie jį įkvepia. Mano gyvenimo siekiai dar nuo jaunystės, kai dar naktimis skaitydavau, užsikodavo, turbūt, Just. Marcinkevičiaus žodžiuose ” Gerųjų žodžių kryptimi Praplėsk pasaulį, padaryk jį Vienu gyvenimu gilesnį…”
Geri žodžiai ir prasmingi darbai ne tik sau pačiam, bet ir kitiems, ne tik šeimai, bet ir kitiems – net svetimiems- taip gyvenau ir gyvenu, taip mokiau ir sūnų. Džiaugiuosi, kad su juo esame geriausi draugai ir kad galiu pakalbėti ne tik apie buitinius dalykus, bet ir apie tai, kaip galima būtų pakeisti pasaulį, padaryti jį vienu gyvenimu gilesnį. Tokia ta mūsų šeima- neužsisėdėti ant puodo. Nes meilė vaikui- tai lyg harmoniškas mažorinis kūrinys, kurio penklinėje yra ištėliota ne tik bazinės natos, bet ir daugybė atspalvių- tik tada muzika įgauna harmoningą skambenį. Tokios muzikos ir klausome.
Gyvenimas dėlioja savo istoriją- daug kas priklauso nuo lemties ar aplinkybų, bet vadžios yra Tavo ir Jūsų rankose.
Aš vis juokauju, kad dabar atėję laikai, kai visi rašo, bet mažai kas skaito. Surasti prasmingą siužetą – tai tikras iššūkis. Mano daugelis darbų jau nugulė į istoriją- gerai, kad siužetai daugiau buvo medicinos temomis- bent yra vilties, kad iš jų mokosi ar bent mokėsi jaunimas. Bet tai profesiniai dalykai. Asmeniniai pseudokūrinėliai- tai tiesiog hobis. Žinoma, rašymas – tai puiki saviraiškos, psichoerapijos priemonė ir tobulas būdas keliauti tolyn. linkiu gražaus laisvalaikio prie savo knygos.
Kadangi puikiai moki matematiką, gal gali ir paskaičiuoti, kaip toli, kokiame laiko ir laimės taške atsidurs objektas x, jei jo kelyje bus n… +x …n kintamųjų? 🙂