Pirmąsias savaites po Kamilio gimimo galvojau – išprotėję visi, kurie turi daugiau nei vieną vaiką. Tie, kur turi tris, iš viso yra durni :DD Klausiau, pamenu, Kasparo – tai ar norėtum dar? Oooi, sako. Negreit!
Na, tuomet mąsčiau, kad norisi vėl grįžti ten, kur buvau prieš nėštumą, o tada, galbūt, kada nors turėti antrą vaiką. Arba neturėt visai. Tačiau sekiau savo nuomonę šiuo klausimu, nes žinojau – visur rašo, kad po poros mėnesių mamos vėl užsinori vaikų. Ir aš, pasirodo, irgi atitinku tendencijas!
Svarstau, kur čia šuo pakastas. Praėjus mėnesiui nuomonė pasidarė kaip Kasparo – noriu, bet nelabai greit. Ir tikrai užteks tik dviejų vaikų!
O dabar… Pažiūriu į Kamilį ir galvoju – noriu dar šimto tokių! ❤️❤️❤️
Manau, kad pradžioj buvo daug sunkumų dėl žindymo skausmų ir Kamilio pilvo bėdų. Tada dar buvo jausmas, kad noriu, jog viskas būtų kaip anksčiau. Norėjau atgauti senąją save. Dar nebuvau supratusi, kad senoji aš teliks blyškus prisiminimas. Ji daugiau niekada nebeegzistuos. Vieną kartą tapus mama, ja būsi visą gyvenimą. Kai susigyvenau su pokyčiais ir ėmiau juos vertinti, tada viskas pradėjo atrodyti kitaip. Antras, trečias, penktas vaikas – su visais ateina pokyčiai, tačiau, manau, kad pirmagimio sukeliamas chaosas yra didžiausias. Man jau nebereikia, nebeilgu tų beprasmių nieko neveikimo valandų. Laisvė pramogauti dabar jau tėra savanaudiška tuštybė! Apskritai ankstesnė aš pati sau atrodau labai nebrandi ir savanaudė. Man visi vaikų sauskelnių reikalai buvo šlykštu ir pasibaisėtina.
Trumpa istorija iš vaikystės – kai mano pusbroliui buvo kokie 4 metai, o man ~11 metų, likau su juo pusvalandžiui viena pas močiutę. Ir jis užsimanė kaku. Ant puoduko mokėjo daryti, nu padarė, o aš nenoriu valyt, apskritai šlykštu man viskas. Pusbrolis pats nemoka. Tai prinešiau jam mašinyčių ir žaidėm tualete (jis sėdėdamas ant puoduko, apsišikęs), kol grįžo močiutė 😂 Taip, tada man buvo 11 metų, bet prieš Kamilio gimimą jaučiu būčiau taip pat elgusis 😄 Atsimenu, nenorėdavau imti ant rankų mažų vaikų, nes, omg, jie gali atpilti 😳 Realiai gali tave apvemt!!! O kai artimoj aplinkoj viena mamytė leisdavo jai kone į ranką išpūst snarglius tai galvodavau, kad apsivemsiu tuoj pati. Pripažinkit, na tikrai neskamba kaip 24 metų brandi mergina 😀
Dar, sakau, buvau pasaulio bamba. Viskas buvo man, viskas buvo aplink mane. Ir net nevertinau to. Dabar viskas sukasi aplink Kamilį. Bet kuo daugiau savęs atiduodu, tuo daugiau grįžta. Jaučiuos pilna. Mano poreikiai sau sumažėjo tiesiog natūraliai, ir dėl to jaučiuosi tik laisvesnė.
Tačiau atsirado naujas argumentas, kodėl nenorėčiau daugiau vaikų. Tai mintis, kad kažkas atims mane iš Kamilio ir dar labiau iš Kasparo. Įsivaizduojamo hipotetinio antro vaiko aš dar nemyliu, ir todėl jis man atrodo tam tikra prasme kaip priešas – dėl jo nukentėtų Kamiliukas!!! Kamilis nebegautų visos mano meilės, viso mano dėmesio, visos manęs! Aš turėčiau rūpintis kažkuo kitu, o ne juo! Baisu net pagalvoti. Aišku, sakysit, gi Kamiliukas dar labai mažiukas, niekas neturi vaikų, tarp kurių yra 3 mėnesiai skirtumas. Tas tiesa, tačiau man tai tik parodo, kad toli gražu nebūčiau pasiruošusi antram vaikui. Norisi, kad Kamilis jau būtų tikrai didesnis, savarankiškesnis, kad išbūčiau su juo tiek, kiek tik jam reikės.
Panašiai ir su Kasparu. Mudviejų laikas kartu dabar yra didžiausia sumokama motinystės kaina. Didžiausias išbandymas skirti viens kitam pakankamai dėmesio ir meilės. Todėl dabar, kai manęs paklausia apie antrą vaiką, sakau taip: kai su Kasparu išvažiuosim dviese savaitei atostogų, tada bus laikas antram! (O Kamilio savaitei dar tikrai ilgai niekam nepaliksiu ❤️).
PS: paklausiau Kasparo “nu, tai kada antras?”. Sakė: “nežinau. Bet tikrai ne dabar!”
