Trumpa istorija apie mano jautrumą, kuris kartais pridaro problemų.

Išėjome ryte likus ~20min iki Kamilio miegelio į lauką. Kamilis nešioklėj, o rankoj Rubio pavadėlis. Rubis be galo patenkintas lauke, gan greitai nulėkėme į jo mėgstamą vietą – kiemuką šalia Šeimyniškių gatvės. Netikėtai žiūriu, ogi palei krūmą šuo pririštas prie tvoros. Padėta vandenuko. O šuniukas guli ant šlapios žolės ir visas dreba. “Jam šalta!” – topteli man. “Kaži ir ką jis čia veikia 10h ryto?” Aplink nė gyvos dvasios. Rubis irgi pamato šunį. Prisiploja prie žemės ir nė krust. Šuo atrodo kaip visiškas standartinis labradoras. Mumis ir katinu nesusidomėjęs, bet, mano supratimu, labai liūdnas. Kapt – nuo medžio šakos tiesiai ant snukučio laša. Šuo dreba. 

Staiga iš šalia esančios dirbtuvėlės išlenda moteris.

– Čia Jūsų šuo? – klausiu.

– Nea! Aš jį čia radau anksti ryte, atvažiavusi į darbą. Atrodė alkanas, turėjau mašinoj konservų, daviau – viską suėdė. Vargšelis.

– Tai kiek laiko jis čia paliktas?… – retoriškai klausiu.

– Va va. Gal kažkas išmetė… Reikia skambint gyvūnų tarnybai… Bet aš turiu bėgt į darbą, – ir nukuria atgal į savo dirbtuves.

Lieku stovėti viena. Na kaip, viena – su išsigandusiu katinu ir miegučio norinčiu kūdikiu. Spoksau į drebantį šunį ir nesuprantu, ką man daryti. Rašau gyvūnus be galo mylinčiai pažįstamai, kuri gyvena prie pat, bet, kaip tyčia, jos nėra namuose. Skambinu vyrui į darbą, atsiliepia. Imu pasakot situaciją, balsas ima drebėti, akys pilnos ašarų. “Gal galiu jį parsivesti namo?”

Dejavu. Nebe pirmas ir ne antras kartas kai telefonu verkdama vyro klausiu ar galime gyvūną paimti namo. Yra buvę su kačiukais, dusyk. Vieną kartą jis leido ir dvi savaites pas mus gyveno keturi maži kačiukai. Vėliau yra buvę su Rubiu, kai jį pamatėme alkaną ir šlapią gatvėje. “Einam” – sakė Kasparas. O aš atsakiau “Tu eik, aš liksiu su juo, aš negaliu jo palikti”. Kasparas liko su mumis, neatsispyrė mano mergaitiškom ašarom. Ir Rubis tapo šeimos nariu…

Bet šįsyk nuskambėjo griežtas ne. Logiška. Nešioklėj pusės metų kūdikis, katinas šunų bijo, o tas drebantis, panašus į labradorą šuo gali juk būt agresyvus.

Gerai, kad mano vyras protingas. Antraip namie būtų gyvūnų prieglauda.

Skambinu į Vilniaus gyvūnų globos namus. Atvažiuos už poros valandų.

Verkdama tempiu Rubį namo. Kasparas parašo žinutę, kad jam labai gaila šuniuko, kad nebegali susikaupti dirbti…

Namuose Kamilis užmiega, aš vis galvoju apie šunį, nemiegu. Sūneliui prabudus skubėdami važiuojame vizitui pas reabilitologą. Į bagažinę įsimetu dubenėlį ir Rubio konservų, grįžtant namo eisiu pamaitinsiu. Būnant pas gydytoją skambina iš gyvūnų tarnybos, prašo patikrint, ar šuo dar yra. Aš savo ruožtu skambinu į šalia to kiemo esančią vairavimo mokyklą (nes tos moters iš dirbtuvių kontakto neradau). Atsiliepia vairavimo mokyklos instruktorius, papasakoju jam viską. “Palaukit palaukit”, stabdo jis mane. “Čia jūs apie mūsų klientės labradorą pasakojat gi. Čia mergina ukrainietė, neturi kur šuns palikt, tai visad pasiima kartu į vairavimo pamokas. Jis ten pririštas gražiai laukia. Jis grynaveislis, labai protingas labradoras.” “Bet… Bet… Čia viena moteris jam maisto davė…” “Ko? Maisto? Ne ne ne, nieko jam neduokit! Ale ot, atsirado! Visą vasarą palikinėjo šunį, niekam neužkliuvo, jums pirmai. Ech. Nu, aš perduosiu klientei. Dėkui už rūpestį.”

Paskambinu gyvūnų tarnybai ir atšaukiu iškvietimą. 

Tai gerai, kad nepavogiau šuns ir nepartempiau namo. Ir kačių konservais nepašėriau.

Video situacijos iliustravimui (darytas iškart pamačius šunį):