Visą naktį blaškiausi – neramino mintys apie teniso treniruotę, laukiančią 7:30 ryte. Du žadintuvai, nustatyti laikrodyje, 6:55 ir 7:00. Su žadintuvu nesikėliau jau seniai, bent pusmetį – turiu gyvą, šiltą, gulintį šalia 🙂
Kambaryje tamsu, o Kasparas mane jau baksnoja. Jaučiu, ant rankos vibruoja laikrodis. Pirmas žadintuvas, galvoju. Gerai, turiu dar 5min pasimalt pataluose. Žvilgt į laikrodį – 7:11. Oho, pasirodo ne taip jautriai ir miegu, gal ir Kamilio aš negirdžiu naktį? Na, nėr laiko svarstyti, skubėdama atsargiai lipu iš lovos, Kamilis lieka miegoti, o Kasparas išsitraukia darbinį kompiuterį ir įsitaiso dirbti šalia snaudžiančio sūnelio. Skubu rengtis ir šildyti pienuką. 7:21 ir aš su paspirtuku jau lifte. Vyras išlydėdamas dar šnibžtelėjo – tik nevažiuok per balas.
Išlekiu į tamsų rytą ir mane pasitinka liūtis. Pasijuokiu iš vyro patarimo nevažiuoti per balas ir spaudžiu gazą. Pliaupia taip, kad vos galiu prasimerkti – o gal aš dar tokia mieguista, kad akys limpa? Skrodžiu per tuščią Katedros aikštę, mintyse jau dėliojasi šio post’o eilutės. Anksčiau, važiuodama paspirtuku per lietų ankstų rytą, būčiau buvusi nepatenkinta. Dabar – džiaugiuosi. Visa ši patirtis – dalis pramogos, dalis laiko sau, buvimas su savimi. Bernardinų sodas man regisi toks gražus, dar lapuotas, margas, nors ir permirkęs. Prisimenu, kaip prieš dvejus metus skubėdavome į tinklinio treniruotes septintą valandą ryto. Stebiuosi savimi, kad vis tik yra dalykų, dėl kurių paaukoju savo saldžiausią rytinį miegą… Kaži, ar Kamiliukas dar miega? Ar pienukas spėjo atvėsti, nes truputį perkaitinau?..
7:31 įlekiu į salę. Čia manęs laukia pažįstama trenerė ir nepažįstama mergina. Jaudinuosi, kad ji bus daug pažangesnė žaidėja ir nenorės su manim treniruotis. Jaudinuosi, nes teniso treniruotė vis dėlto ypatingas laikas. Susikaupusi atmušinėju kamuoliuką, stengiuosi kiek tik galiu. Sportuodama aš nebesu mama… Nebesu žmona, darbuotoja, namų šeimininkė, nebeužimu jokių pareigų, ištirpstu su savo trūkčiojančiu kvėpavimu, raudonais žandais, sulenktais keliais, teniso marškinėliais, riešine ant rankos. „Na, kaip tu?” – pertraukėlės metu klausia mergina, su kuria sportuojame. Suglumstu. Aš visada su vėžimėliu, su kūdikiu ant rankų, visada mamos rolėje, ir į tokį klausimą noriu atsakyti „perkaitinau pienuką ryte”. Bet dabar, salėje, mano atsakymas apie perkaitintą pienuką visai ne prie ko. Ir aš net nežinau ką atsakyti, tokie laisvo pobūdžio mini mandagumo pokalbiai man pavirtę kosmosu. „Ge… Gerai” – pramikčioju šiaip ne taip. Ir užmirštu pridėti „o tu kaip?”. Vėliau susijaudinu, kad turbūt pasirodžiau nemandagi. Kitą kartą būtinai paklausiu!
Taaip, kitą kartą, po savaitės 🙂 Labai patiko sportuoti. Lėkdama paspirtuku namo palengva vėl grįžinėjau į mamos rolę, su didžiausiu smalsumu spėliojau, kiek gi Kamiliukas be manęs miegojo, ar neverkė prabudęs. Grįžusi radau jau žaidžiantį ant kilimuko. Neverkė, prabudo su šypsena 8:05 🙂