11.05d išskridom į saulėtąją Ispaniją, į pietinę dalį, kur mūsų laukė ~22-23 laipsniai šilumos, jūra, palmės ir Kasparo darbovietės nemokami apartamentai su baseinu. Daug kas prieš kelionę klausė, ar nebijau keliauti su kūdikiu. Na, baisiausia buvo, kad nesuspėsime į lėktuvą – skrydis iš Kauno, o prieš tai vos ne visą savaitę tvarkėmės, ruošiamės, dėjomės daiktus ir vis atrodė, kad neįmanoma susiruošti. Ne gana to, prieš kelionę apsirgo Kasparas, o vėliau ir aš, tad laikas tikrai buvo intensyvus ir sunkus. Ir dar Kamilis dėl slogos ėmė keltis po >10 kartų per naktį. Įtampa įsiplieksdavo dėl menkiausių dalykų – buvau nepatenkinta kai vyras vietoj tvarkymosi ar kelionės planavimo žiūrėjo youtube, bariausi kai nesutvarkydavo to, ką buvome sutarę. Stresavau, todėl jautriau nei įprastai reagavau. Man atrodė, kad pasiruošimas kelionei daug sunkesnis nei pati kelionė (ir vis dar atrodo). Dar prisidėjo tai, kad mūsų namuose sutiko pagyventi draugai ir prižiūrėti katinuką, tad negalėjom palikti jovalo. Iš kitos pusės – pagaliau buvo motyvacija normaliai susitvarkyti namus, nes pasirodo krūva vietų netvarkytos nuo Kamiliuko gimimo.
Na, o Kasparas bijojo skrydžio ir pačios kelionės. Žinoma, abu pavargome, bet skrydis praėjo puikiai. Kamilis miegojo kylant ir vėliau vėl miegojo leidžiantis. Neverkė, nezyzė, puikiai atbuvo visą skrydį. Pavargome daugiausiai dėl to, kad skrydis tiesiog buvo ilgas, 4 valandos. O Kauno oro uoste zavalas, eilės, sausakimša, tai irgi teko manevruoti, kai kur naglai su vaiku užlįsti. Bet niekas nepyko, akių nevartė, kaip tik siūlė savo sėdėjimo vietą ar šiaip pagalbos.
Apskritai lietuviai labai draugiški. Šiandien keliavome į Gibraltarą, tai čia net kelis kartus žmonės ne tik neužleido praeiti, atsisėsti, o net patys naglai prasibrovė į priekį – supratau, kad esu pripratusi jog Vilniuje man visi kaip poniutei duris atidarinėja ir siūlosi pagalbą visur ir visada. Tai pvz. šiandien žindžiau įsispraudusi ant suolelio funikulieriuje ir Kamilio galvytė rėmėsi į šalia sėdinti vyrą kuris net nesiteikė padaryti daugiau vietos – bet o ką daryt?
Kamiliui turistauti labai patinka. Jis visiems šypsosi, visur dairosi, viskas jam įdomu, smagu. Širdis dainuoja matant tokį smalsų ir laimingą sūnelį. Žinau, kad jei keliaučiau be jo, kiekviename žingsnyje galvočiau “ar Kamiliukui čia patiktų? Oo jis tikrai norėtų pasėdėti ant smėliuko… Oo kaip jam faina būtų baseine” ir pan. Įdomu tai, kad dabar man daugiau džiaugsmo kelia ne tarkim pačiai maudytis baseine, o kad Kamiliukas maudytųsi. Ne pačiai stebėti beždžiones, o kad Kamilis jas pamatytų. Aš laiminga kai laiminga mano šeima, ty mano vyras ir mano sūnus. Galbūt tai turi šiokį tokį neigiamą efektą, kad ne visada būnu svarbi pati sau. Užmirštu nueiti į tualetą, nenueinu į dušą, valgau belekaip, kuo greičiau. Retai ar beveik niekada neskiriu laiko sau, nes man tokio laiko tiesiog nebereikia. Ar galima nuo tokios būsenos perdegti, pervargti? Nežinau. Bet kai Kamilis nusišypso, užmirštu, kad egzistuoju; egzistuoja tik jis. Jo tobulos akys ir ilgos blakstienos, jo žandukai, putlios kojytės, kurias visas norisi išbučiuoti. Jo poreikiai man visada bus svarbesni už manuosius. Nežinau, ar čia evoliucija, įprasta natūrali motinystė, o gal iš šeimos atsineštas pavyzdys – moteris yra vaikams ir vyrui, bet ne pati sau. Būčiau nelaiminga gyvendama pati sau…
Iš kitos pusės, aš net nežinau, ar tai, ką parašiau, yra tiesa. Kasdien vidinis kaltės jausmas beldžia ir šnabžda, kad galėčiau geriau, atsakingiau, kruopščiau. Tai netyčia į nagiuką įkirpau, tai sauskelnių per ilgai nepakeičiau, per ilgai nemigdžiau, per mažai / per daug aprengiau, permaitinau / nepamaitinau. Juk turiu laiko karts nuo karto parašyt post’ą, padirbėti, pascrollinti telefone, pašūdmaliaut. Einu 2k per savaitę žaisti tenisą. Lankom močiutes ir senelius kurie mus visus labai lepina ir myli. Taigi, galbūt besiskųsdama, kad Kamilis naktį keliasi 10 kartų noriu gailesčio ir būti aukos vaidmenyje? Juk smagiau girdėti “oi Ieva šaunuolė taip stengiasi” negu kad “nu ir neatsakinga apsileidus mama” 🤔
Ech, iš tikrųjų tai man viskas dzin, svarbu tik kad mano vaikas būtų sveikas ir laimingas. Labai džiaugiuosi, kad Ispanija Kamiliui tikrai patinka 🥰
ps – išgėriau alkoholinį kokteilį 🫢🫣🤭🤫🤫🤫