Nusprendžiau pasidalinti mintimis apie tai, ar įmanoma auginti kūdikį vienodai su vyru. O tiksliau apie tai, kodėl neįmanoma prižiūrėti vaiko vienodai abiems.

Kartais imu burbėti namuose, kad visa atsakomybė krenta ant mano pečių. Ar Kamilio nagučiai nukirpti – esu atsakinga aš. Reikia nupirkti rozetėms apsaugas – esu atsakinga aš. Vitamino D lašiukas kas antrą dieną – vėl mano pareigose. Primaitinimas, kas yra žiauriai big deal – vėlgi ant mano pečių. Rūbeliai, sauskelnės, knygutės – viską turiu apgalvoti. Išsausėjo odelė ant kojyčių, alergija, sloga – ką daryti nusprendžiu aš. Ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau.

Kartais ta atsakomybė dusina.

Atrodo, norisi, kad kažkas kitas pasakytų, ką daryti, ir prisiimtų atsakomybę. Bet aš puikiai žinau, kad niekas kitas taip gerai nepažįsta Kamilio kaip aš. Ir visiškai teisingas pasakymas ‘mama žino kas geriausia jos vaikui’, nes mes su savo kūdikėliu būname non stop. 24h per dieną, jau 8 mėnesius. Taip taip, būna neilgų pabėgimų, bet principe aš visą laiką sinchrone su Kamiliu, visą laiką palaikau pulsą. Žinau, ką veikia, žinau, ko nori, žinau (dažniausiai), ko zirzia. Žinau, kada pavargs, žinau, kada išalks. Aš gi nuolat su juo.

Ir visai normalu, kad vyras, dirbantis pilnu etatu, realiai išlaikantis šeimą, negali būti nuolat ‘alerted’. Nuolat pulse. Tiesiog, neįmanoma. Jis negali būti atsakingas už primaitinimą, nes jo per pusryčius ir pietus tiesiog nebus namuose. Jis negali rytais lašinti lašiuko D, nes jau yra darbe, kai Kamiliukas keliasi. Ir ne tik dėl to, kad dirba. Bet ir todėl, kad turi mažiau patirties. Mes, mamos, likusios vienos namuose esame priverstos išmokti kažkaip su vaiku ir į tualetą nueiti, ir pavalgyti, ir dantis išsivalyti. Esam priverstos – ir išmokstam. Sukamės kaip vijurkai, ir valgyt darom, ir tvarkomės, ir aplink vaiką šokinėjam. “Aš – kaip kamikadzė” – sakė man viena mama. Problema, kad kartais visai nepagalvojus imu to paties tikėtis ir iš vyro. Kad grįžęs po darbo imtų ir suktųsi kaip vijurkas…

Neįmanoma atsakyti, kas lengviau – dirbti 8h ofise ar prižiūrėti mažą vaiką. Būna visaip. Faktas, kad nuo bet kurio darbo reikia atokvėpio. Čia ir kyla sunkumai, nes ne tik atsikvėpti reikia, bet ir vakarienę paruošti bei namus apsitvarkyti, kol Kamilis zuja palei kojas.

Stengiamės rasti buityje ir poilsyje balansą, bet ne visada pavyksta. Pavargstu nuo atsakomybės ir imu burčyti. Nors ir suprantu, kad, kaip bebūtų, mama yra mama. Pas ją yra saugumo ir ramybės uostas. Pas tėtį – nuotykių ir žaidimų sala. Bėda ta, kad kartais noriu būti tėčiu 😄

*Nežinau, ar galioja mano mintys šeimoms, kur tėtis yra vaiko priežiūros atostogose. Gal tada namie yra du vijurkai? 😊

Pora video – esu įsimylėjus savo vaiką 😬🥰😍❤️🐣 Nu jis man žiauriai fainas!