– Feodas. Feodalas. Vasalas, – vardija istorijos mokytoja Daiva.

20 sąvokų, iš jų 10 bus kontrolinyje. Reikės aprašyti, ką reiškia, koks laikotarpis, žodžiu, laisvu stiliumi pripilti kuo daugiau sakinių apie tą savoką. Tokie kontroliniai buvo nuo 5 iki 8 klasės imtinai. Sekmadieniais 11h mama ir sesė eidavo žiūrėti Misis Marpl arba Erkiulio Puaro per LRT, o aš sėsdavau mokytis. Apsirašydavau kiekvieną savoką ir iškaldavau tekstą mintinai. ~4-5 valandos – tiek kaskart užtrukdavau, kad mokėčiau viską tobulai. Prieš pat kontrolinį visi šnibždėdavosi, kokių sąvokų nenori gauti, ko neišmoko. O man būdavo dzin. Aš visada visas sąvokas mokėjau. 5 valandos sekmadieniais kartą per mėnesį ir iš istorijos visada turėjau 10. Tiesa, atsimenu, vieną kartą bendraklasis tėškė mano ištaisytą darbą ir džiūgaudamas garsiai pareiškė – 8!!! Visa klasė nuščiuvus. Nu, supainiojau kažką. Bet atsimenu tą momentą. Ne dėl pažymio, o dėl bendraklasių džiugesio. Pasirodo, ir Ieva kartais gali susimaut.

Gali. Atsimenu, bėgom 4 ratus stadione, ištvermei. Prieš tai kas vakarą treniruodavausi su sese. “Pradžioj pataupyk jėgas, ramiai, kad nepadustum. O paskutinį ratą bėk iš visų jėgų,” – mokė mane. Norėjau atbėgti pirma. Visada visur norėjau finišuoti pirma. Bet atbėgau 5. Padusau. Atsimenu nusivylimą. Pirma atbėgo kita mergaitė, G. Niekaip nesupratau, kodėl ta G bėgioja geriau už mane.

Nesupratau, kodėl šachmatuose trumpiau lankantys vaikinai žaidžia geriau už mane ir aš vis pralaimiu. Nebemėgau varžybų, nes jose pusę partijų pralaimėdavau. Kai suprasdavau pralaimėsianti, karštas gumulas užspausdavo gerklę. “Tu nevykėlė, Ieva”.

Nesupratau, kodėl orientaciniame, kur buvome trys vienodo amžiaus merginos, aš visada atbėgdavau paskutinė. Pasiklysdavau miške. Pavargdavau. Susipainiodavau. O sykį orientacinio varžybose su slidėmis įsipainiojau su slide į medžio šaknis ir žliumbiau. Žliumbiau, nes ir vėl neatčiuošiu pirma. Prieš varžybas visada spazmuodavo pilvą. “Tik nesusimauk tik nesusimauk” – ir vis tiek dažniausiai susimaudavau. 

Ilgainiui pradėjau nekęst pralaimėti, todėl turnyrų ėmiau vengti. Kam dalyvauti olimpiadose, jei jų nelaimėsi?

O štai mokykloje man buvo lengva mokytis. Turiu labai gerą trumpą regimąją atmintį. Viską, ką užrašau, kitą dieną atsimenu. Po savaitės nieko nebeprisimenu, bet kontroliniai jau parašyti. Todėl dabar visiškai nemoku istorijos, geografijos, biologijos. Viskas trumpalaikėj atminty… O rezultatas – 10. Mokykla mane išmokė, kad jei pakankamai pakalsi, gausi 10. Būsi geriausia. Tereikia įdėti pakankamai pastangų. Universitete buvo lygiai tas pats.

Kaip jūs galvojate, ar kai esi mama, labai praverčia puiki trumpalaikė regimoji atmintis? Arba nemokėjimas pralaimėti? Arba tas beatodairiškas troškimas visada visur būti geriausia?

Man kartais sunku susitaikyt, kad tu kaip ir visada būsi geriausia mama, bet tik savo vaikui. Atrodo, kartais norėtųsi kokių kriterijų ir kad kažkas juos įvertintų, ir aš gaučiau 10. Ir tada žinočiau – aš geresnė už kitas mamas. Čia taip atvirai pasakoju apie savo mintis, kuriomis visai nesididžiuoju. Tiesiog, būna tokių momentų “nu va ta mama tai rodo teliką savo vaikui o aš tai ne”, “nu va ana mama tai žindė tik 3 mėnesius o aš ilgiau”, “nu va šita mama turi pasenusią info kad naujagimio dar negalima su vežti į lauką, o aš protingesnė, aš daugiau domėjausi, ir žinau, kad galima”. Nu žodžiu šlykštu. Aš niekam nesakau aišku. Nekomentuoju, neišsiduodu. Net sau nesakau… Bet tikrai taip kartais jaučiuosi. Judge’inu visas kitas mamas tarsi norėdama sau kažkokio įrodymo “taip taip Ieva tu pati geriausia!!! Tu gavai 10!!!”. Ir todėl man atrodo neteisinga, kad visoms gimsta tokie skirtingi vaikai. Nelygios sąlygos! Viena nuomonės formuotoja sako “nekantrauju kaip visur vaikščiosim su vėžimėliu”. Pinda tu, galvoju. Taigi pilna vaikų rėkia vėžimėliuose ir nekenčia juose būti. Bet, aišku, dažniausiai tos, kurios nežino apie blogus scenarijus, jų ir išvengia. Vat ir man kažkodėl paima ‘zajobas’, nu, galvoju, nesąžininga!!! Ir noriu būti protingesnė ir labiau išmananti už visas kitas.

Kurgi čia aš lenkiu 🙂 Noriu visu šituo papasakoti, kad vaiko gimimas niekada nesutvarko vidinių problemų, sunkumų, o atvirkščiai, ištraukia viską į paviršių, padeda ant stalo ir sako “va pažiūrėk, čia tavo silpnybės, pasisveikink pasisveikink ko čia gėdijiesi”. Dažnai mes sakom: “kai vaikas gims to ano nebedarysiu”. Nebesipyksim dėl tvarkos, nebesibarsim dėl to, kad vyras per daug dirba, nesiginčysim, kas išves šunį ar gamins vakarienę. Kai gims vaikas nebesikeiksiu ir klausysiu Mocarto. Ech! Taip neveikia… Todėl labai daug mamyčių sutinka, kad prieš tampant mama kitą sykį ne knygų, ne kursų praeiti reikia, o pas kokį psichologą apsilankyti. Tiesiog profilaktiškai, po save pasikapstyt, paanalizuot, kaip čia kas ir kodėl. Labai džiaugiuosi, kad prieš pat nėštumą praėjau 10 konsultacijų (nemokamų jaunimui iki 29 metų Antakalnio poliklinikoje). Ten daug kalbėjom ir apie tą mano norą būt geriausia, ir nemokėjimą pralaimėti. Lengviau atpažįstu šiuos jausmus ir lengviau susitvarkau su savim, bet nėr taip, kad nebesusiduriu su tuo. Kaip minėjau, norėčiau, kad kažkas ateitų ir parašytų man 10 už Kamilio priežiūrą.

Juk mokykloj, universitete, darbe mus dažnai pagiria, padėkoja. Motinystėj paprastai niekas tavęs negiria ir nedėkoja.* Kartais norėtųsi išgirsti tą “tu šauni mama, Ieva”. Bet būtų keista, jei man taip draugė sakytų. Paklausčiau, iš kur žino 😀 Niekas nemato kokia gi esu mama, tik aš ir Kamilis. Todėl vieną vakarą pati sau tyliai pasakiau: “Ieva, tu puiki mama”. Nejauku pasidarė, atrodė, pati sau čia meluoju. Bet ir faina. Mokiausi ir mokausi būti tiesiog pati sau pakankama. Be dešimtukų, be kriterijų, be lyginimosi. Be norų būti kažkuo geresne, pranašesne, labiau išmanančia mama. Mokausi… 

Ir su baime galvoju apie ‘terrible two’ laikotarpį, kai sūniukas kris ant grindų, rėks, daužys jas rankomis ir šauks ‘tu blogiausia mama pasaulyje!!!’. Blyn, tikiuos nebus man taip 😀

*Ne visai tiesa, kad niekas negiria ir nedėkoja, nes savo aplinkoje labai daug sulaukiu gražių žodžių ir palaikymo.

Ps: • Man pavyko su psichologe išsiaiškinti prieš metus, kad tas lyginimasis ir nemokėjimas pralaimėti išlenda iš netvarios ir nestabilios savivertės. Ty savo vertę suprasdavau per tai, kelinta pagal pažymius esu klasėje, kelinta esu varžybose ar olimpiadoje. Ir, jei nebūdavau pirma, staigiai imdavau iškart jaustis prasta, nevykusi, durna ir pan.

• Nekenčiu Dixit žaidimo, nes visada jį pralaimiu 😁