– Ir iš kur toks storuliukas? – klausia lėktuve priekyje sėdinti moteris. – Kur jo kojinytės? – priduria.
Kamilis sėdi be kojinių, visas suprakaitavęs nuo šilumos. Viso skrydžio metu mums ant rankų, mūsų glėby. Visiems šypsosi, smalsiai dairosi, žaidžia, domisi aplinka. Su juo iš tiesų nesudėtinga keliauti. Manau, su ~5 mėnesių kūdikiu būtų daug sunkiau, nes negalėtumėm jo sodinti (dar per mažas). Na, o su kokiu 1-3 metų vaiku reikia daugiau veiklų pasiruošti, mat skrydis ilgas, 4 valandos, tai įtariu nusibosta viskas mažiukams.
– O aš kai buvau mažas tai skridau ir keturias valandas be sustojimo rėkiau, – pasakoja priešais sėdintis septynmetis berniukas. – Ir nedaviau niekam miegot,- juokiasi.
Šypsausi, šis berniukas man toks mielas. Dabar jam juokinga istorija apie tai, kaip jis nenustodamas rėkė, o aš šią istoriją girdžiu per mamos prizmę – jetus jetus vargšai tėvai kurių kūdikiai ištisai rėkia.
– Kur jo kojinytės? – vėl klausia ta moteris, berniuko mama.
Aj, apsigalvojau. Tavęs man visai negaila, nes vis kabinėjiesi prie mano vaiko kojinių.
Prieš kelionę su Kasparu buvom nusiteikę, kad važiuojam tiesiog pakeist aplinką. Nesitikėjom turistauti, netgi nesitikėjom, kad važiuojam pailsėti. Po vasaros kelionės į Nidą laikausi požiūrio ‘low expectations’. Ir labai džiaugiuosi, nes buvau maloniai nustebinta tiek tuo, kad puikiai pailsėjau, tiek tuo, kad nemažai aplankėm. Iš tiesų atostogos beveik nesiskyrė nuo atostogų be vaiko. Jei ne Kamilis, būtume daugiau miegoję ir nuvarę į kalnus palaipiot bei į maisto gaminimo pamoką. Realiai tik tiek. Viskam kitam Kamilis nesutrukdė. Aišku, buvo momentas, kai muziejuje jį žindžiau po senovine dailia arka ir kažkoks turistas mane tiesiog fotografavo (iš tiesų tai ne mane, o tą arką), bet apsimečiau motina-deive pusnuoge krūtine ir įsikomponavau į peizažą. Taip pat teko Kamiliuką migdyti netikėtose vietose, truputį per ilgai laikyti nemiegantį, truputį per ilgai laikyti nekeistom sauskelnėm, truputį duoti sūdyto maisto iš kavinių (kūdikiams negalima druskos), bet… Bet Kamiliui, atrodo, kelionė labai patiko. Labiausiai patiko šiluma ir kad nereikėjo rengtis kombinezono 😀 Žiauriai patogu, kai nereikia rengt-nurengt-vėl rengt-vėl nurengt vaiko. Ir nerimauti, kad jam per karšta/per šalta. Ta ~22 laipsnių temperatura tobula vaikui. Vienintelis minusas, kad jūra šalta, bet turėjom šildomą baseiną, tai užteko. Kamilis jame maudėsi beveik kasdien.
O šiandien šaltas pirmadienis ir nuotaika niūri. Kamilis neramus po skiepų, namai per dvi dienas pavirto į šiukšlyną, skalbimo mašinoje jau penkta partija nešvarių rūbų, kurie niekada nesibaigs. Be to, Kamiliui vis dar sloga ir jis vis dar man naktį neduoda išsimiegoti. Nerimauju ir dėl primaitinimo. Ispanijoje svajojau, kaip grįžusi kepsiu savo sūneliui sveikuoliškus blyniukus ir vafliukus. Ir iš tiesų, šiandien iškepiau sorų miltų ir migdolų pieno vaflius be druskos ir be cukraus, ištroškinau vištienos, ir oh mai gad kaip pavargau. Po to tą vištieną pavogė Rubis ir suėdė (bl**). Dar vyrą į batutų treniruotę išleidau. Bet jei ne tokios dienos tai nesuprastum ant kiek gerai Ispanijoje buvo, nesuprastum, kad ilsėjaisi ir pramogavai, kad nereikėjo savaitę nei tvarkytis, nei gamint valgyt, nereikėjo niekuo rūpintis… Ir kad gavosi tobulos atostogos ☀️
Atsakymai į “Saulėta Ispanija”: 2
Kamiliukas – tikras mylimukas- o puikios atostogos- sudedamoji gyvenimo dalis! Iš puzlių – spalvotų o ir kasdienių pilkų- ir susidėlioja gyvas paveikslas ! Viską kuriate patys- o džiaugtis labai svarbu! Greičiau ta sloga keliautų lauk!
Išties- puikios atostogos!
Kaip smagu, kad išdrįsot👍
Prasiilginote vasariskas nuotaikas❤️