Praėjusią savaitę buvau teniso treniruotėje ir net dviejuose pasimatymuose su vyru (MO muziejuje ir tenise). Dar susitikau su daug draugų, nelindėjau namuose, bet vis vien baisiai nebuvo ūpo. Liūdna grįžinėjau iš treniruotės ir graužiau save dvigubai – na kaip gi galima nesimėgauti laiku sau? Čia išskirtinis laikas, o aš jį švaistau būdama be nuotaikos. Negalima taip!

Kai Kasparas paklausė, kad gal reikia susigalvoti kitą veiklą, jei tenise nesijaučiu laiminga, supratau, kad nieko geresnio negaliu sugalvoti. Tiesiog, atrodo, nieko nesinori veikti. Drybsoti ant lovos ir valgyti čipsus.

Bet prisiminiau, kad tokių dienų būdavo ir iki nėštumo. Ir labai dažnai, tiesiog, tokių liūdnesnių, kai be priežasties esi be nuotaikos. Bet tada paprastai nepuldavau savęs graužti, kokia mat esu nedėkinga gyvenimui ir nesidžiaugiu kiekviena akimirka. O dabar – graužiu. Juk esu sveika, turiu sveiką, laimingą šeimą, tai ko čia dabar būt paniurusiai… Ir dar sužinojau, kad vienos draugės/pažįstamos brolis numirė, tai visai gruzas ėmė ir nieko, baisiai nieko nesinorėjo.

Pagalvojau, o gal normalu kartais pabūti be ūpo. Kad ir turint laiko sau, kad ir po sporto ar pasimatymo. Gal reiktų leisti sau kartais ir paliūdėti be sąžinės priekaištų, leisti sau jausti tai, ką jaučiu, nes nebūtinai galiu rinktis.

Tada dar pamačiau fainą post’ą, kad Kalėdinė karštinė ne tik džiugina, bet ir vargina. Visas dovanų ir puošmenų šaršalas neleidžia atsikvėpti, ir gal visai netgi dažna pasijausti kiek pavargusiai ir nusiminusiai, nors aplink tiek daug šypsenų, stebuklų, Kalėdinės magijos.

Tiesa, džiaugiuosi, kad neužsigulėjau namuose ir vis su kažkuo pasimatydavau – man tai leidžia pasikrauti įkvėpimo, atsipūsti ir tuo pačiu maloniai socialiai pavargti. Nors, prisipažinsiu, kasdien tingėjau – norėjau drybsot su pižama ant sofos. Tik tai man tikrai nebūtų praskaidrinę dienos.

Apskritai tokia savaitė ne itin geros nuotaikos buvo savotiškas grįžimas į save, mat šios emocijos niekaip nesusijusios su Kamiliuku. Jis visai gerai miegojo naktimis (čia reiškia kėlėsi tik 3-4 kartus 😀 ), buvo gerutis, meilutis, savarankiškas. Čia buvo turbūt pirmas kartas, kai aš emociškai tam tikra prasme atsiskyriau nuo jo, nes iki pat dabar mano visas būsenas diktavo kūdikio nuotaika ir sveikata. Kamilis šypsosi – aš laiminga, Kamilis rėkia – aš nelaiminga.

Aišku, gal neteisingai suprasite, tas buvimas nenuotaikoj nieko dramatiško, realiai elgiausi ir buvau kaip visuomet, tiesiog atrodė, kad niekas per daug nekelia džiaugsmo ir pasitenkinimo. Tokia lengva apatija Kalėdų kontekste. Kasparas dėl visko apkaltino orą, mat realiai jau kokį mėnesį nešvietė saulė. Nuolat pilka. Dabar bent extreme’as važinėt gatvėmis, smagu 😆

…Kamiliukui išdygo šeštasis dantukas, sūnelis bando stotis ir nieko normaliai nevalgo tik mamos pienuką…

… Žiūriu batutų parke į mažus vaikus ir spėlioju, koks bus mano Kamilis. Vieni akivaizdžiai yra ‘vierchai’, vadovauja visiems, sugalvoja užduotis ir rodo lyderystę. Kiti bando įtikti, atlikti triukus, bet jiems nepavyksta. Trečių gi iš viso į žaidimus nepriima. O vienas vaikas lyg ir pasirodė su lengvu autizmo sutrikimu. Galbūt. Su juo niekas nenorėjo žaisti. Tik jo tėtis. Suspaudė širdį…

…Baseine Kamiliukas taip gerai plaukioja (dar ne pats, bet viskam savas laikas :D), kad sulaukiau komentarų, jog gal bus plaukimo čempionas. Džiūgavau. Na, pasakykit man, kodėl mamos komplimentus vaikams priima lyg didžiausius komplimentus sau? O jei vaikas kažką negerai daro, tarkim, mušasi, tai tada jau ne mama atsakinga – tiesiog toks vaiko temperamentas… 😀