Ji pasidažiusi ir pasikvepinusi – kaip visuomet nepriekaištingai atrodanti. Klausau istorijų apie konferencijas užsienyje, vienoje, antroje šalyje, iššūkius ir nuotykius darbe ir komandiruotėse, ir suprantu, kad mano draugės jau nebe tos drovios nuolankios studentės, o ryžtingos, ambicingos karjeristės, esamos bei būsimos vadovės ir direktorės, managerės ir leadės. O ar aš… Ar aš būsiu tokia, ar esu tokia? Juk visa, kas mane apibrėžia, telpa žodyje “mama”. Gaudau draugės istorijas apie kolegas, klientus, prezentacijas, man smalsu ir įdomu, bet tuo pačiu atrodo norisi pasakyti “o gal čiupkim kokią temą kur ir aš galėčiau relate’inti!”. Tada šiek tiek suduria gerklę – o kokios yra tos temos, kur ir aš “relatinu”, t.y. kur ir aš galėčiau antrindama pasakoti panašias istorijas bei dalintis patirtimi? Akimirką man pasidaro baisu – o ar mūsų, mano ir draugės (šios ar kitos – nesvarbu), pasauliai dar turi sąlyčio taškų? O gal tai jau du visiškai atskirti burbulai, kurie nebeturi nieko bendro, nieko tapataus? Anksčiau gyvenome vienu ritmu – tie patys mokytojai, tie patys klasiokai, pokštai ir išdaigos, Naujųjų metų vakarėliai, įsimylėjimai, net ir patinkantys vaikinai, ir tie retsykiais sutapdavo. Žinoma, metams bėgant visko buvo, bet statusas buvo tas pats – moksleivės, studentės, padavėjos, naujokės darbo rinkoje… O dabar? Man karjera tokia tolima, klausau, linksiu, bet atrodo, neturiu ką pasakyti.

Ir tuomet suprantu, kad bijau, kad kažkur viduje labai bijau, kad esu nuobodi ir neįdomi.

Bet man pasisekė, nes draugė smalsiai klausinėja visko ir apie mane, klauso mano istorijų apie Kamilį, ir iš jos klausimų suprantu – ji juk irgi šiuo metu nerelatina, bet jai vis tiek faina manęs klausytis. O man faina klausytis jos.

Aš ir prieš gimdymą bijojau, kad neteksiu draugių, nes nebebus apie ką kalbėtis. Nors visos draugės liko šalia, nors visos myli, palaiko, rūpinasi, vis tiek vis dar truputį bijau. Atrodo, norisi visur dalyvauti, kažką įdomaus veikti, kad turėčiau ką papasakoti, kad būčiau įdomi, kad nebūčiau nuobodyla. Bet iš kitos pusės ir labai aiškiai suprantu, kad draugystė abipusė, ir jei abu žmonės ją palaiko, tai nesvarbu, kiek tų sąlyčio taškų turi – vis tiek vienas kitą mylėsi ir neapleisi.

Dabar galvoju, kad motinystė kaip testas ir man, ir draugėms be vaikų – todėl be proto smagu, kad visos šitą testą, panašu, išlaikėm 🙂