Maža mergaitė parduotuvėje krenta ant žemės, ji rėkia, klykia, ima daužyti mažais kumštukais grindis. Jos mama toliau skanuoja prekes, kol dukrytė ant savitarnos kasų praėjimo prie visų kitų pirkėjų kelia triukšmingą sceną. “Nu joo”, – galvoju sau patyliukais. – “Tikiuosi mano vaikai nebus tokie išlepinti ir neišauklėti”.

Dabar gi sėdžiu automobilyje, mano rankų pirštų galiukai virpa. Garuoju pykčiu. Ta emocija tokia stipri, ji tūžmingai daužosi po visą kūną trokšdama išsitaškyti visur aplinkui. Jaučiu ją visur, bet aš tyliu, ryju ją, kad netyčia neišsipiltų iš burnos, gniaužau rankas, kad netyčia neišsprūstų per delnus lauk, o kojas kišu po priekine sėdyne, kad pyktis nepabėgtų lauk per padus. Kai pykstu, pykstu daug, pykstu labai, pykstu iki negalėjimo. Ir visiškai nemoku užsigesinti – moku tik išvemti viską lauk. Jeigu galėčiau, aš su mielu noru krisčiau ant parkingo grindų ir išdaužyčiau visą pyktį rankomis, išrėkčiau į purviną žemę… Ir nurimčiau. Bet negaliu, nes aš gi suaugusi.

Todėl ta mergaitė iš savitarnos kasų dabar man jau atrodo truputį kitokia. Jeigu aš, dvidešimt šešerių metų moteris, vos sugebu sulaikyti tą tirštą juodą destrukciją, tai kaip gali kelerių metų vaikas? Negali. Ir nemoka. Todėl jis išlieja pyktį vieninteliu įmanomu ir jam prieinamu būdu – rėkia ir mušasi.

Dabar matydama mažus berniukus, besikumščiuojančius žaidimų aikštelėse, klykaujančius, lankstančius, besimušančius ir besistumdančius, aš daug geriau suprantu, kad čia nebūtinai velniukai lenda, ne, čia tiesiog sukauptų emocijų ir energijos gausa, kurios vaikai neturi kur padėti.

Visą šią savaitę tyrinėju save pykstančią. Ilgą laiką galvojau, kad pyktis tai blogų žmonių savybė, ir jei tu pyksti, reiškia, esi blogas, negeras. Galvojau, kad negalima pykti, ir nuo šitokio galvojimo tik dar sunkiau susitvarkyti su pykčiu. Dabar jau ne vienoje knygoje perskaitau, kad pyktis yra normali, natūrali, žmogiška emocija. Emocija, kuriai kilus, mes net nesame pajėgūs jos sustabdyti. Ir pyktis netgi nėra destruktyvus ar naikinantis, o atvirkščiai, gali būti suprantamas kaip signalas, kad buvo peržengtos mūsų nubrėžtos ribos ar pernelyg stipriai ignoruojami vidiniai poreikiai. Dažniausiai būtent mūsų elgesys pykstant yra destruktyvus.

Na, bent jau mano. Sėdžiu įtūžusi ir galvoju – ar ir kiti tą jaučia? Pavyzdžiui, mano vyras niekada nepyksta. Toks jausmas, kad pas jį ši emocija tiesiog ištrinta iš galimų sąrašo. Galvoju apie ramias, drovias drauges, kurių neįsivaizduoju supykusių. O aš, o aš net negaliu išsėdėti, mano pyktis kaitina venas, negaliu nei kalbėti, nei liesti kitų žmonių – išsitaškysiu. Skaitau knygoje patarimus: 

pasakykite garsiai “aš pykstu”

suskaičiuokite iki dešimt

ramiai minutę pakvėpuokite

pasiimkite 5min pertraukėlę ir atsiribokite nuo aplinkinių, nurimkite

padarykite atsispaudimų

ir t.t.

Bėda, kad kai pykstu, aš jaučiuosi esanti teisi, ir man atrodo neteisinga, jog tai AŠ turiu stengtis nebepykti. Tai AŠ turiu stengtis susivaldyti ir neprišnekėti nesąmonių. Ir dažniausiai blokuoju visas racionalias mintis, apie knygas, apie patarimus, man viskas nusišikt. Bet tuo pačiu metu ir žinau, kad jei nesusivaldysiu – gailėsiuos ir atsiprašinėsiu. Todėl sėdžiu kaip garuojanti pomidorų sriuba ir verdu. O jei kas nors palies – susprogsiu.

Bet, ačiū dievui, kelios minutės ir darosi truputį lengviau. Knygoje rašo: svarbiausia – kantrybė. Kai perskaičiau “kantrybė”, tai likau nesupratusi – kuo čia susiję, pyktis ir kantrybė. Bet kai įniršusi bandau susivaldyti, suprantu, kad susiję, ech, deja susiję, nes tos kantrybės, kurios man reikia, aš visiškai neturiu. O reikia, būtinai reikia, tiesiog kantriai pakentėti, išbūti tą pyktį, nesitaškant, netarkuojant nei savęs, nei kitų. Ir tada, jau nurimus, pyktyje galima surasti normalias racionalias priežastis, kas nutiko, kas turėtų būti kitaip, kad kitą kartą neužsidegčiau kaip degtukas. Iš pykčio išplaukia žmogiški poreikiai – mano atveju dažniausiai miego ar ramaus laiko sau trūkumas.

Labai tikiuosi, kad palaipsniui išmoksiu tinkamai reaguoti į savo pyktį. Paskutinius kartus neišsitaškau, bet vėstu taip lėtai, kad toks jausmas man ne 5 minučių pertraukėlės reikia, o 2 valandų. Tikrai, kaip kokia virta bulvė.

Jei kas esate skaitę naudingos literatūros šia tema – pasidalinkite komentaruose ar privačiose žinutėse, ačiū! 🙂