Prisiminimai ryškūs ir gyvi. Tarsi tai būtų nutikę vakar. Turėjome paskutinį atokvėpio ir laisvės savaitgalį, nors, tiesa, aš jau vos bepavilkau kojas ir sunkiai vaikščiojau. Ėjome į pasimatymus, kasdien, kelias dienas iš eilės, žinodami, kad netrukus mūsų laukia naujas gyvenimo etapas ir pasimatymus teks kuriam laikui pamiršti.

Sekmadienį vakare dar nuėjau į šiltą vonią – jau laukiau gimdymo, o šilta vonia yra vienas iš mitų, paskatinančių gimdymą. Dar atsimenu patingėjau išsiplauti galvą – tiesiog pagulėjau ir tiek. Visą ateinančią savaitę gailėjausi tos galvos neišsiplovusi.

Kai naktį nutekėjo vandenys mudu degėme tiek džiugiu nekantrumu, tiek ir didžiule baime. Tu žinai, kad gyvenimas pasikeis, žinai, kad pasikeisi ir pats. Bet konkrečiai kas tau įvyks – nežinai. Ir neįmanoma nei žinoti, nei pasiruošti.

Ligoninėje buvo daug nerimo, malonių, mažiau malonių ir visai nemalonių gydytojų. Kasparas pirminėje apžiūroje nedalyvavo (dėl Covido berods?), jį paleido namo, kadangi iki gimdymo pradžios dar nusimatė iiilgas laikas. Džiaugiausi, kad nieko neskauda, ir nerimavau, kodėl nieko neskauda.

Mudu kelis kartus susiskambinome, šiek tiek susirašinėjome. Dar prieš pirmą skatinamųjų dozę aš jam rašiau:

– Viskas gerai, dabar galiu ir pati miegoti, nestipriai skauda. Ilsėkis <3 Bandysiu ir aš tarp sąrėmių numigti, jie tokie dar nereguliarūs.

Bet jau po trijų valandų, po skatinamųjų dozės nuotaikos keitėsi:

– Man jau baisiai sunku, nuolat skauda 🙁 Gal tu jau atvažiuok? Akušerė nieko nesakė, bet man tikrai blogai… Dar tokia šlykšti akušerė iš naujos pamainos 🙁 Sako “ko čia stenit kaip senutė”.

– Wtffff

– O pizė taip skauda ir taip dažnai, kas 2 minutes maždaug.

– Och pasakė neskubėt tau 🙁 Be reikalo pažadinau… Sako ant 11, ne anksčiau.

– Ne be reikalo. Nesąmonė man miegoti, kol tu kenti. O tau tinka, jei atvažiuosiu 11?

– Atvažiuok gal ant 10? Man tų pampersų reikia. 3cm, lašina skysčius, pasiruošimas epidūrui. Dar viena skatinamųjų dozė už maždaug 40min. Tada epidūras greičiausiai, nes aš mirštu.

– Atvažiuosiu, mano meile.

– Laikas taip lėtai eina.

Pro miglą, pro storą tirštą miglą atsimenu skausmą, atsimenu, kaip minutės tiesiog sustojo, laikrodis nejudėjo į priekį, ir aš viena palatoje bandžiau išgyventi. Man nuolat tekėjo vandenys, tai stipriau, tai silpniau, jaučiausi nepatogiai, nejaukiai. Bijojau. Toje blausioje šaltoje palatoje buvo sunku suvokti, jog dabar mano draugai ir šeima keliasi į darbus, pradeda savaitę, o štai aš čia. Ir štai šioje palatoje šiandien pagimdysiu. Norėjau, kad viskas kuo greičiau praeitų, bet kuo labiau to norėjau, tuo lėčiau tiksėjo sekundės. Atsimenu kaip faktą, kad valanda sąrėmių truko amžinybę, bet skausmo – jau nebeprisimenu.

Kasparas atvažiavo kai jau gulėjau rami su epidūru. Nustebo pamatęs mane tokią tylią, ramią. Pavargusią, bet nurimusią. Sunkiausią dalį, kaip bebūtų keista, jis praleido. Kaip ir gerai, nes niekuo nebūtų galėjęs pagelbėti. Jo miegas namuose buvo naudingesnis mums abiems.

Tiesa, dar Kasparas 15h išėjo su savo mama, kuri dirba Santarose, kavos atsigerti į ligoninės kavinukę. Mano paskutinioji žinutė iki tampant mama lakoniška:

– Grizk jau. (15:13)

2022 04 04 15:45 gimė Kamiliukas.