– Žaisim kataną, – džiaugsmingai praneša draugės man, eilinį kartą bent 15 minučių vėluojančiai. – Jau sudėliojom skaičiukus!
Katanas (“Catan”) – tai toks stalo žaidimas, apie kurį vienas draugas pasakytų “varo vėžį”. Konkurencingas, truputį piktas, su sėkmės ir derybų įgūdžių elementais.
Keturiese su garuojančios arbatos puodeliais mes žaidžiam stalo žaidimą. Žinau, mano vaikas namuose su tėčiu, sotus, laimingas, miega. Negaliu patikėti, kad štai aš žaidžiu stalo žaidimą ir tame pačiame kambaryje nėra Kamiliuko. Jaučiuos atsipalaidavusi, dabar vyksta ‘mano laikas sau’. Žaidžiu visa širdimi – paplonintu liežuviu meilikauju, bandau prakišti sau naudingas idėjas, perku ir statau trobas. Vienai draugei žiauriai nekrenta kauliukai. Visiškai, absoliučiai, max kiek įmanoma. O man, priešingai, vis krenta ir krenta. Draugės gaila; bet truputį (nu, gerai, gal kiek per daug nei truputį) džiaugiuosi, kad nesu jos vietoje. Bet ne todėl, kad pralaimėti nesinori, o todėl, kad būtų baisiai abidna tas brangias dvi valandas dar praterioti dėl nesėkmingų kauliukų! Paprastai tariant – kai turi tą laiką sau, tai reik, kad būtų faina. “Taigi čia tik žaidimas”, sakė viena draugė, ir ji visiškai teisi. Smagu žaisti ir būti kartu, nesvarbu, ar krenta, ar nekrenta kauliukai, bet truputį dar smagiau, kai krenta. (Oi tu, Ieva, niekada nepasikeisi – girdžiu galvoje vienos visai kitos draugės komentarą kaskart kai ji vėl mato azartą mano akyse).
Mes juokiamės, plepam, durniuojam, bandom viena kitai prakišti nelogiškus mainus ir aš tiesiog laiminga būdama suaugusiųjų draugijoje. Ir nors galėčiau kaip užsukta pasakoti apie Kamiliuką, jo ropojimą, jo miegus, jo sauskelnes, jo nuotaikas, jo pūslytę ant pirštuko, bet tvardausi, nes tam čia ne laikas ir ne vieta. Ir labai gerai, kad ne laikas ir ne vieta, nes aš daugiau apie nieką kitą ir nekalbu, tik apie sūnelį. Todėl geriu į save kitus žmones, kitus suaugusius, rimtus, protingus žmones, kurių pasauliai man be proto įdomūs ir viskas man smalsu. Ir gal todėl nutraukiu kone kiekvieną tylos akimirką klausimais, pastebėjimais ir pašmaikštavimais, gal todėl, kad tos tylos man visai netrūksta, ne, man trūksta žmonių, pokalbių, kurių kas sekundę nepertraukia mieliausias pasaulyje “ba” ir “ma”. Ir aš žinau – manęs čia tiek daug, prie šito žaidimo, prie šito stalo, šitame kambaryje, bet aš tiesiog negaliu susiturėti, aš viduje sproginėju, man smagu, man juokinga, man smalsu. Ir vėl paplonintu balsu deruosi sau geležies, tuo tarpu dar spėdama paspelioti, kuo gi gyvena mano draugės, kas jas kasdieną džiugina ir liūdina. Bandydama pajausti, kas slepiasi viduj, ir trokšdama kartu išbūti, išjausti, išgedėti. Išgedėti…
Atsisveikindama apsikabinu namų šeimininkę, norėčiau truputį ilgiau pabūt apsikabinusi, gal net paglostyt plaukus, norėčiau, bet kuklinuosi ir šiaip kas čia per keista mintis. Gal tik vieną sekundę, vieną akimirką šiltai ją spusteliu, gal ji tai jaučia, o gal ne, bet atsisveikinam su šypsenom… Ech, baigėsi tas laikas sau, ar aš ką nors supratau – ką aš žinau?… Bandžiau bandžiau per dvi valandas suprast, kuo gyvena mano mergaitės, bet ką tik supratau, kad faina turėti draugų, ir kad dabar susitikus visiems ūžiu ausis. Matyt biški reikia išsipliurpti…
Ps: derėtis su suaugusiais žymiai lengviau nei su 8 mėnesių vaiku 😂