Gimdymo atostogų (daugumai aiškesnis pavadinimas – dekretas) labai laukiau. Dirbti darėsi vis sunkiau, pavargdavau tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Reikėjo apmokyti du žmones, pasidaryti begalę darbų prieš išėjimą ir dar susitvardyti neištėškus ką galvoju apie kai kuriuos kolegas. Laviravau kaip sugebėjau, o paskutinę savaitę kelis vakarus dirbau ir iki vėlumos, kas man visai nebūdinga. Buvau pikta kaip širšė ir jausdavau kaltę prieš savo sūnelį, kad pervargstu.
Taigi, kai baigėsi darbas, man reikėjo laiko atsigauti, tiesiog nurimti, suprasti, kad viskas, man pavyko pasidaryti visus darbus, pavyko apmokyti naujokus, ir dabar aš – laisva! Pirmoji savaitė tokia ir buvo, + dar ruošėmės kelionei į Austriją. Antroji savaitė buvo slidinėjimo atostogos, kai galva jau visai prasivalė ir atrodė kad och kaip puiku, dabar turiu du mėnesius atokvėpiui, laisvei, hobiams, šeimai ir draugams! Iš tiesų, neįtikėtina, kad štai valstybė suteikia man progą tiesiog atostogauti, ir aš per šias gimdymo atostogas (jos tęsis beveik iki birželio) uždirbu vos 9% mažiau nei mano tikras prieš tai buvęs atlyginimas 👌.
Man buvo smalsu, ar pasidarys nuobodu, ar norėsiu grįžt į darbą, nes juk nebebus ką veikti. Negalėjau įsivaizduoti, kad taip gali nutikti – turiu ir puzlių nesudėliotų, ir kelis, jei ne keliolika, tūkstančių pašto ženklų nesutvarkytų, ir neperskaitytų knygų lentyną, ir daiktus sūneliui nusipirkti, ir susitvarkyti stalčius spintas lentynas, ir kryžiažodžių, ir dar italų kalbą mokausi, ir dar reikia mankštintis, eiti į baseiną, į nėštukių sporto užsiėmimus… Ir kokį kompiuterinį žaidimą sužaisti, nes juk kada galėsiu vėl geimint?
Bet puikiai atsimenu, kad prieš gerus dvejus metus, kai sirgau su 37.4 temperatūra ir dvi savaites sėdėjau namie, man labai greit pavažiavo stogas. Man pasidarė viskas taip nuobodu ir neįdomu, kad be galo norėjos grįžt į darbą. Tada labai greit pasigedau normalaus socialinio gyvenimo.
Ir štai praėjusi savaitė buvo trečioji mano savaitė dekrete. Jau grįžus po atostogų Austrijoje… Ir ne, man nepasidarė nuobodu ar nebeįdomu būti namuose! Atsitiko kai kas kito, ko visai nesitikėjau…
Būdama namuose, darydama kiekvieną dalyką ėmiau galvoti, kaip apie jį papasakosiu Kasparui, kai jis grįžęs draugiškai klaus “Kaip sekėsi? Ką veikei?”. Atsimenu, dėliojau puzlę, man labai patiko, bet staiga pamačiau, kad jau virš dviejų valandų ją dėlioju. Ir iškart su tuo mintis “kaip aš pasakysiu, kad daugiau visą dieną nieko nepadariau, tik dėliojau puzlę? Reikia eiti ką nors naudingo padaryti!”. Bet kai esi virš 7 mėnesių nėščia, ne taip lengva kažką rimto nuveikti. Prieš tai reikia pailsėti, pagulėti, dar valgyti pasidaryti, 10 kartų į tualetą nueiti… Išskalbiau kelias partijas rūbų, nuėjau iki parduotuvės, ir štai prabėgo visa diena.
Kita diena buvo panaši. Pabaigiau dėlioti puzlę – čia buvo mano dienos highlight’as. Dar paspalvinau tą suaugusiems skirtą spalvinimo knygą, paskaičiau pasakų italų kalba, vėl išskalbiau pora partijų rūbų… Aš vienu metu ir nuoširdžiai džiaugiausi, ir supratau, kad kol aš užsiminėju nesąmonėm, kiti normalūs žmonės dirba.
Kiekviename žingsnyje maldamasi namuose aš įsivaizdavau, ką atsakysiu, kai manęs paklaus, ką veikei. Nesvarbu kas klaus, draugė, giminaitė ar vyras. Aš gi kažką turiu veikti! Tądien parduotuvėje pridaviau seną loterijos bilietą, laimėjimas 1€. Ir pagalvojau ”na va, uždirbau šiandien namams 1€”. Ir vėl man buvo džiugu ir liūdna tuo pačiu metu… Ėmiau suvokti, kad jau kelinta diena kaip aš nieko normalaus ir iš tiesų vertingo nepadarau. Ėjau namo ir galvojau – fizikiškai mano atliktas darbas lygus 0, kai grįšiu namo. Toks jausmas, kad mano naudingumo koeficientas irgi nulis…
Tą vakarą labai liūdėjau. Aš jaučiau savo viduj nežmonišką spaudimą KAŽKĄ VEIKTI. Nes reikia. Nes kitaip… Kokia mano vertė? Mano laikas tapo visiškai iššvaistytas! Beprasmis!
Kadangi esu žmogus, kur nekaupia savy emocijų, prieš einant miegoti papasakojau Kasparui, kaip jaučiuosi. Žinoma, įsiverkiau, o jis, vargšiukas, niekaip negalėjo suprasti, ką blogai padarė. Bandžiau jam paaiškinti, kad jis nieko blogo nepadarė, o čia aš pati save viduj spaudžiu kiekvieną dieną būti kažkuo naudinga. Paprašiau jo pagalbos ir mes abu sukom galvas, kaip čia galima padėt man. Ir iš tiesų Kasparas man labai padėjo! Tą vakarą jis man pasakė, jog aš dabar kiekvieną dieną atlieku labai labai svarbų ir naudingą darbą – auginu vaiką. Ir po poros mėnesių bus apčiuopiama nauda 😄 Taip pat jis pradėjo mane labiau girti. Nesvarbu, ką atsakau jam, kai žinute darbo metu paklausia “kaip sekasi, ką veiki”, jis atrašo “šaunuolė!!!❤️❤️❤️”. Pavyzdžiui, aš šaunuolė ir jeigu išlyginu staltiesę, ir jeigu pramiegu iki 10h, o po to vėl einu miegoti per pietus. Svarbiausia, kad jis giria mane nuoširdžiai, nes po pokalbio aš supratau, kad jam vertė yra ne mano nuveikiamuose darbuose, o tiesiog mano paprasčiausiame buvime.
Tai (deja?) nereiškia, kad aš pati atleidau sau vadeles ir irgi save giriu! Ne, aš taip greit to neišmokau. Važinėju į technikines, autoservisus, vežu lauknešėlių ir dovanų giminaičiams, tvarkau ir dar bala ką žino veikiu, nes kitaip kaltinu save, kad malu šūdą. Bet šią savaitę man jau lengviau, nes kai praguliu valandą ar dvi ant sofos, pasakau sau, jog dabar auginau sūnelį, ir man nuo tokios minties pasidaro gera ❤️
Įtariu, kad mintis “mano bendraamžiai dirba/studijuoja, o aš va visai nenaudinga…” dar sugrįš, ir nekartą. Nėštumas tai laikotarpis, kai moters socialinė padėtis stipriai keičiasi, ir prie tos naujos socialinės padėties reikia priprasti. Ir reikia išmokti paleisti reikalavimus sau. Pažiūrėsim, kaip čia man seksis 😊🙏