„Ievutė renkasi, kur nori sėstis” – mane pirmą prie stalo leidžia giminės moteris.
„Jums patogu bus nešti? Gal duoti patogesnį maišelį?” – klausia parduotuvėje kasininkas.
„Štai Jums visas ąsotis” – atneša kavinėje uzboną vandens padavėja, man paprašius stiklinės vandens.
„Tegul Ieva nusprendžia, ką valgysim vakarienės” – draugų kompanijoje pareiškia vienas draugas.
„Palikit, sutvarkysim, viskas gerai…” – Rimi parduotuvėje sudaužius 250ml vyno buteliuką (kurį pirkau maisto gaminimui! 😀 ) sako prižiūrintis tvarką darbuotojas.
„Praeikit pas mane prie kasos” – Lindex parduotuvėje stovint eilėje naują kasą man atidaro darbuotoja.
„Tau patogu? Gal pagalvėlės reikia? Gal ant sofos nori? Gal tau patogiau prie stalo būtų?” – rūpinasi draugė svečiuojantis pas ją namuose.
”Gal norite prisėsti?” – savo vietą siūlo moteris kalnų keltuve.
”Gal norite prisėsti?” – savo vietą siūlo moteris Ertlio name, laukiant kol mus pasodins prie staliuko.
„Jums nekaršta? Jums patogu? Gal atnešti vandens? Gal ko reikia?” – beria klausimus kirpėja kirpykloje.
O štai Rimi parduotuvėje, paprašius informacijos punkte paskolinti arba išgryninti man 1 eurą, kad galėčiau pasiimti vėžimėlį, moteris mane palydėjo iki vėžimėlių, savo visrakčiu atrakino vieną man, ir pasiūlė vėliau be eilės ateiti pas ją nuskenuoti prekes.

Ir taip panašiai kiekvieną dieną iškišus nosį iš namų. Parduotuvėse, prekybos centruose, su draugais ar giminėmis – visur jaučiu, kad esu nėščia. Grįžusi namo dažnai svarstau – ar sutikti žmonės buvo tokie malonūs ir paslaugūs dėl to, kad aš esu nėščia, ar dėl to, kad jie tiesiog yra malonūs ir paslaugūs žmonės? Ar krūvos šypsenų sulaukiu dėl savo pilvo, ar vis tik lietuviai pradėjo šypsotis prasilenkdami nepažįstamiesiems?

Manau, kad ypatingas dėmesys, dabar jau lydintis kiekviename žingsnyje, skirtingų charakterių žmonėms keltų skirtingas emocijas. Spėčiau, kad drovesniems ir kuklesniems visai nesinorėtų sulaukti tiek daug dėmesio. Juolab, kad kartais jis tikrai būna nejaukus, pavyzdžiui, kai Lenkijos McDonalde prie tavęs prieina darbuotoja, valanti stalus, ir stovi šalia sustingusi, žiūri įsmeigusi akis į pilvuką. Ir taip sąlyginai arti, pakankamai, kad sutrikusi pagalvočiau, jog ji nori nuvalyti stalą, prie kurio sėdžiu, o po to pradėjau galvoti, kad ji man nori nudezinfekuoti rankas 😀 Klausiamai žiūriu į ją, o ji, matyt anglų nelabai mokėdama, sako kažką panašaus į „Congratulations” ir „So beautiful”. Išėjus iš McDonalds stebėjausi – nejaugi ta mergina nėra mačiusi nėščios moters? Kaip ji spoksojo į mano pilvą! Tada Kasparas sako „na žinai, gal ne taip dažnai moterys su dideliu pilvu užsuka į šitą magdą vidury Lenkijos ilgų autostradų. Paprastai niekas tiek savaičių turėdamas nekeliauja”. Palinksėjau galva, iš tiesų. Man tada buvo 31 savaitė.

Dar būdavo nejauku darbe, kai kokia kolegė, kurios vardo neatsimenu, pamato mane virtuvėlėje, ir su begaliniu džiaugsmu spygteli „O Dieve koks gražus apvalus tavo pilvukas! Ar galiu paglostyti?”.

Su pilvo lietimu atskira istorija. Kai man buvo 2 mėnesiai, internete prie patarimų perskaičiau, jog rekomenduojama iškart pasiruošti atsakymą prašantiems paliesti pilvuką. Buvau nustebusi, skaitydama, kad Amerikoje nepažįstami žmonės lenda artyn ir liečia pilvą net neatsiklausę! Dėl įdomumo ir juoko paskaičiau, kokie rekomenduotini atsakymai. Man labiausiai tuo metu patikęs „tik po to, kai aš tavo paglostysiu, gerai?”. Bet buvau įsitikinusi, kad čia, Lietuvoje, niekas niekada nelįs prie to pilvuko.

Todėl, kai pirmą kartą išgirdau draugės klausimą „ar galiu paliesti” ir pamačiau ištiestą ranką link pilvuko, baisiausiai pasimečiau. Man nė nebuvo pilnų 3 mėnesių, ten net nebuvo ką liesti. Mano sutrikimui nebuvo ribų – aš giliai buvau įsitikinusi, kad Lietuvoje niekas nėščioms pilvukų neliečia. Tas mano anksčiau pasirinktas, (man) juokingas atsakymas „gerai, bet pirma tavo” visiškai netiko šioje situacijoje ir visiškai nesinorėjo taip atsakyti. Jei gerai atsimenu, mano atsakymas buvo „žinoma”, ir tada visais būdais bandžiau savo keistą sutrikimą ir nemalonų jausmą paslėpti. Dabar žinau, kad tai tiesiog buvo pirmas kartas, ir aš dar nebuvau pasiruošusi. Bet šis kartas mane išmokė, kad kai kurie artimieji labai norės paglostyti pilvuką, o kai kuriems jis bus nė motais. Tad dabar noriai siūlau liesti, glostyti pilvuką, ypač kai pajaučiu, jog šalia stovinčiai artimai moteriai tai tikrai labai svarbu. Nėštumo metu man daug lengviau išgyventi situacijas, kurios jau nebe pirmą kartą įvyksta, kurioms esi pasiruošęs (pavyzdžiui, kai tau 5 kartą prigraso, kad tik nekelk rankų į viršų. Kuo dažniau girdžiu šį patarimą, tuo nuolankiau šypsausi ir nuoširdžiau džiaugiuosi, kad patarinėtojui rūpi). Taigi, nuo to pirmojo draugės palietimo atsipūčiau ir dabar nebesureikšminu prisilietimų. Netgi pati noriu, kad kokiai draugei pridėjus ranką, mano bachūrėlis spirteltų 😀

Apskritai tai gana greitai pripratau prie viso papildomo dėmesio ir negaliu pasakyti, kad jis man nepatinka. Smagu gauti tiek daug paslaugumo, rūpesčio, šypsenų. Tik man truputį būna viduje juokinga, nes aš žinau, kad visai jo nenusipelniau. Mūsų visuomenėje įprasta lepinti nėštukes, ir visai nesvarbu, kad kartais jos jaučiasi dar geriau, nei jas lepinantieji asmenys. Manau, čia suveikia kažkokie arba stereotipai, arba evoliuciniai instinktai – žmonės bando apsaugoti savo rasę, t.y. pasąmoningai palaiko moteris, kurios pratęsia žmoniją. Nors iš tiesų nėščiosios puikiai pačios savimi rūpinasi. Nėštumo pradžioje buvau skaičiusi, kad moteris visuomet turėtų save taip mylėti, kaip kad kai būna nėščia. Tuomet svarsčiau – na nejaugi ir man taip bus? Ir akurat. Bet ne ta prasme, kad aš pradėjau kažką kitko veikti arba pagaliau sau kažką leidau. Labiau psichologiškai. Dabar beveik nebeliko kaltės jausmo, kai tenka paprašyti ko nors aplinkinių grynai sau. Pavyzdžiui, kad darbe uždarytų langą, nes tau šalta. Draugės paprašai, kad tau leistų atsisėsti į patogesnę vietą. Arba kai svečiuose pasakai, kad tu tikrai šito nevalgysi ir viskas. Arba kai paprašai, kad vyras paneštų sunkesnį maišą, išvalytų Rubio kraiką, pakeltų nuo žemės kokį daiktą… Kavinėje nebijai paprašyti, kad pripiltų gertuvę vandens iš krano. Parduotuvėje drąsiai kalbini darbuotojus, jei ko nors nerandi. Visa tai iš esmės darydavau ir anksčiau. Bet man būdavo nedrąsu, man būdavo gėda, kartais jausdavau kaltę (ypač pvz jei giminės moters pagaminti kibinai žiauriai neskanūs). O dabar aš turiu pasiteisinimą – čia ne dėl manęs, čia dėl vaikelio. Pasiteisinimą turiu pati prieš save, todėl daug drąsiau rūpinuosi savimi. Drąsiau save myliu.

Ir čia turbūt yra savotiškos neteisybės, kuri manęs dar laukia. Nėščiosios sulaukia daugiau atjautos, paslaugumo ir rūpesčio, nei mamos su mažais vaikais. Visas dėmesys pagimdžius keliauja vaikui. Na, žinoma, dar nežinau, ar čia tikrai tiesa, ir nežinau, kaip bus su manimi, bet bent jau iš aplinkinių pastebiu, kad štai nėščiosios yra labai ypatingos, o mama, stumianti vėžimėlį, visai nesvarbu, kad vos prieš 3 savaites pagimdžiusi, nemiegojus x parų, nevalgius, viską skauda jai, hormonai siaučia, ta mama su vėžimėliu, tai jinai bus tiesiog moteris. Ir yra daug įdomiau, kas tame vėžimėlyje guli.

Įdomu bus, ką parašysiu po keleto mėnesių, ar išgaruos tas mano ypatingumas, o gal ne? Gal jis lydės jau visuomet, tapus mama?