Vieną praėjusios savaitės vakarą drauge su Kasparu užsukome į Rimi Express, esančią šalia mūsų namų. Sulaukėme savo eilės prie savitarnos kasos aparato ir, absoliučiai neskubėdami, rankose nešdami prekes, norėjome pradėti jas skenuoti. Tačiau Kasparas pastebėjo paliktą didelį storą rankšluostinio popieriaus ruloną – už jį jau buvo sumokėta, ir, iškart supratome, kad tai prieš mus buvusi moteris jį pamiršo pasiimti. Mano viena ranka buvo laisva, tad čiupau ruloną ir norėjau bėgti paskui moterį (kurios jau nebebuvo parduotuvėje). Tačiau pripuolusi prie parduotuvės durų supratau, kad kitoje rankoje laikau nenuskenuotas prekes, tad, jei su jomis išbėgsiu į lauką, būsiu vagilka. Išbėriau savo prekes ant artimiausio stalo (salotų baro rėmo) ir nukūriau vytis moters. Gerai, kad pavyko ją atpažinti, tolstančią nuo parduotuvės. Supratau, kad teks pabėgėti, nes kitaip jos niekaip nepavysiu. „Ponia!” – šaukiu ir bandau bėgti, bet man sunkiai sekasi, kadangi paskutiniu metu esu baisiai lėta. „Ponia! Jūs pamiršote popierių!” bandau savo lėtas kojas kompensuoti skardžiu balsu, bet moteris per toli, tad tenka pakrutinti užpakalį. Manau nubėgau kokių 20 metrų, bet spėjau uždusti, todėl be galo apsidžiaugiau, kai ji sureagavo į mano pridususį „Ponia, atsiprašau, ponia!” Kai ji atsisuko ir sustojo, iškart prilėtinau žingsnį ir jau savu tempu įveikiau likusį atstumą. „Jūs pamiršote rankšluostinį popierių parduotuvėje” – paaiškinu artėdama. „Oi, tiksliai, ačiū!” Ištiesiu ranką paduodama popierių, kita ranka nesąmoningai prilaikydama savo pilvuką, nes 20 metrų sprintas pasirodo man yra big deal. Tada moteris pamato, kad aš esu nėščia, ir puola atsiprašinėti: „Nereikėjo, oi, nereikėjo, oi atsiprašau” – sutrikusi kartoja. Bet aš šypsausi visu veidu, atiduodu popierių, raminu ją, kad viskas gerai. Palinkime viena kitai gero vakaro, ir aš iš lėto pėdinu atgal į Rimi. Į parduotuvę grįžau labai laiminga, nors uždususi ir jau svajodama, kur čia man prisėsti pailsėti. Kasparas didžiuodamasis mane pabučiavo.
Tiek ši istorija, tiek istorija apie Rubį (ankstesnis įrašas) yra apie vertybių išsaugojimą. Man labai svarbu nepasikeisti, neišduoti pačiai savęs, nepradėti pasaulio sukti tik apie vaikus, nepamiršti to, kas man iki šiolei buvo prasminga. Man svarbu tiek anksčiau, tiek dabar, tiek ateity su vaiku bėgti paskui moterį, palikusią savo popierių Rimi parduotuvėje…