Atsidarau šaldytuvą, žiū – salotos. Senos jau, sugedo. Man taip keista. Tos salotos yra iš praeito gyvenimo. Nupirktos sugedusios šparaginės pupelės. Jos irgi iš praeito gyvenimo. Iš kažkur taip be proto toli… Tarsi kitos galatikos, kito pasaulio. Ir šiandien iškrito pirmos ašaros. Savotiško gedulo ašaros, to, ko jau, atrodo, niekada nebebus. Manęs, tos senos. Nepertraukiamo 12 valandų miego. Arba kaip tik vos 5h miego, nes naktį šokai Bardake. Tos nepriklausomybės. Kai turi laisvę rinktis, ar dabar valgysi, ar miegosi, ar eisi susitikti su draugais, šeima. Šitą įrašą rašau jau trečią dieną, nes dažniausiai turiu jam po dvi minutes, iki kol mane kviečia mano pareiga… Mano stebuklas.
Nors širdį kartais suspaudžia ta „praėjusio” gyvenimo melancholija, daug dažniau žiūriu į savo vaiką (miegantį, preferable :D) ir galvoju, kad galiu į tave taip žiūrėti visą gyvenimą. Man daugiau nieko nereikia. Kai jis nevalingai nusišypso, norisi apsiverkti iš laimės. Net sykį buvo kilusi motiniška savininkiška mintis „kaip pasisekė merginai, kurią jis pabučiuos”. Pati jį bučiuoju, glostau, kalbinu, kutenu, vėl bučiuoju, glaudžiu prie savęs, pati glaudžiuosi artyn. Tada stebiuosi, kokia gamta stipri, kaip ji viską sutvarko. Kiek daug meilės many prisigamino vos per akimirką. Kamiliuką pamilau, kai jį šiltą uždėjo man ant pilvo, maždaug praėjus sekundei kai jis išlindo iš pilvuko. Tada garsiai kūkčiojau iš nesuvokiamos meilės tai šiltai, kvėpuojančiai būtybei, kūkčiojau ir negalėjau sustoti. Buvo be proto gera.
Kartu su ta euforija ateina ir beviltiškumas. Akimirką džiaugiesi, skrajoji, vaikas ramus sotus miega. Kitą akimirką galvoji o dieve ką daryti kodėl jis verkia. Pavyzdžiui, kai vakar pirmą kartą išėjome su vėžimėliu į lauką ir jis visą laiką klykė. Tas jausmas, kai tavo kūdikis rėkia, labai sunkiai nupasakojamas ir, kažkiek gal nesmagiai skambės, bet čia viena iš vietų, kur turbūt visos esamos mamos jaučia bendrystę. Buvau skaičiuosi vienoje knygoje, kad kai pagimdai, visos moterys mamos tau tampa tarsi sesės. Iš tiesų yra toks jausmas. Nesakau, kad draugės / draugai neturintys vaikų tampa kažkokie svetimesni, tikrai ne. Tiesiog dabar daug geriau įsivaizduoju, kas dedasi mamų širdyse.
Sunkiausia man dabar yra žindymas. Pavyzdžiui, šiąnakt žindydama kūkčiojau iš skausmo. Vėl galvojau, kad pasiduosiu. Ryte prabudusi, pamiegojusi, vėl radau stiprybės kentėti (dieną žindau sėdėdama, tada mažiau skauda, naktį gulėdama, o gulint ir įvyksta visi nukandžiojimai iki kraujų. Sėdint naktį negaliu žindyti, nes man vis dar skauda sėdėti, pavargstu per dieną, plius Kamiliukas daug geriau miega po pažindymo gulint). Bet dabar rašau šį įrašą, nutrauksiu rašymą, kai Kamilis pabus. Tada reikės eiti maitinti, ir aš jau bijau. Sunku prisiversti, žinau, kad man labai skaudės. Ironiška, kad žindymas man skausmingesnis už gimdymą (kadangi, kaip jau buvau minėjusi, pragulėjau ant epidūro).
***
Namuose visur pienas. Ant lovos. Ant patalų. Ant grindų. Ant rūbų, visų. Ant Kamiliuko. Ant sofos. Ant dekių. Ant rankų, padžiuvęs. Visur, kur eini. Privarvėję pieno.
***
Kamilis yra ūkininkas, o aš esu jo karvutė 😄
***
Kasparas maitina mane, kai žindau. Gaunasi, kad iš tiesų tai Kasparas maitina visą šeimą, ne aš. 😄
***
Sakau Kasparui, kad labai noriu pusryčiams manų košės. Paaiškinu, kaip gaminti. Jis ieško manų kruopų, kurios yra indelyje. Pasiima cukrų, sako „prikolas jeigu cukrų išvirčiau”. „Nuu cukraus gal ne, bet kokį krakmolą tikrai galėtum”. Juokiamės 😄 Košė buvo su gabaliukais, bet valgoma.
***
Per savaitę numečiau 14 kg 😀 Galiu būti dietologė.
***
Iš Kasparo žinutės kolegoms: „Ir finally: kai atsikeliu 9 val. išsimiegojęs, pasileidžiu muziką ir šoku po namus (true story šiandienos), esu apimtas euforijos. Kai 16 val. vaikas be perstojo verkia ir nebežinau, ką daryti, norisi eiti parūkyti ir verkti, verkti, verkti. Emotional rollercoaster’is. Absoliutus. Bet aš vis tiek sakau ir sakysiu, kad esu laimingas. Ir kad nesigailiu, nei kiek nesigailiu, kad turiu šį sūnų… <3”
***
Truputį chaotiškas įrašas ir palieku rašybos klaidų, nes neturiu laiko taisyti ir peržiūrinėti. Dėkoju už supratingumą, linkėjimai visiems <3
