Anas pirmadienis buvo ekstra max wow produktyvi diena: 3 skalbimai, palaistytos gėlės, aptvarkyti namai, nupirktos palutės, paruošti makaronai su krevetėm ir kokosų pienu, padarytas Kamiliui nugaros masažas bei visi pratimukai kojoms. Peržiūrėtas filmas. Vakare vaikštau su Kamiliuku ant rankų (nes nežinau, ką daugiau veikt) ir galvoju – o ką reiks veikti rytoj?? Žinoma, negaliu pasidaryt visų visų buities darbų, tik dalį, nes viską darau Kamilio būdravimo metu ir realiai palieku jį vieną. Bet net kartais nebežinau, ką su juo veikti, kai nepalieku vieno! Ir knygutę skaitėm, ir su žaislais žaidėm, ir vartėmės, ir lauke buvom, ir mankštinomės, ir sauskelnių 20 turbūt pakeičiau! Tokia ta pilna diena namuose, be jokių reikalų ir darbų. Net su Rubiu lauke buvau.

Dauguma draugų vasaroja ar užsiėmę svarbiais darbiniais, šeimyniniais reikalais, suglumau, kad nežinau, ką veikti 🙈 Net nebūtinai rytoj, bet apskritai, šią savaitę, kitą savaitę, rugpjūčio mėnesį. Keista diena. Tokia ilga, lėta. Kamilis tik šypsosi, patenkintas žaidžia, į vieną pusę vis verčiasi ir verčiasi. Išmoko, per dvi dienas. Dabar bandau mokinti į kitą pusę.

***

Kartais kažką veikiu su Kamiliu ir pati stebiuosi, kad kažkokiu būdu pavyksta. Buvom baseine, kūdikių plukdymo užsiėmime. Varinėju ten kaip be galvos. Praeitą kartą pamiršau šlepetes, o šįkart paaiškėjo, kad vieną užsiėmimą tiesiog praleidau! Administratorė kasoje sako: “labai blogai”. Aš sakau: “bet negavau jokio priminimo praėjusią savaitę! O šią savaitę priminimą gavau!”. Administratorė: “o jums ką, kiekvieną kartą reikia priminimą siųsti?”. Neatsakiau, bet atsakymą puikiai žinojau – taaaip, reikia!!!

Bet iš tiesų tai pažinodama save aš sąmoningai nemokėjau už visus kartus į priekį. Ir dabar sakau – mokėsiu tik už šiandien. Administratorė tokia: “tai gal jau susimokėkit ir už ateinantį kartą???”. Na, pagalvoju, būtų sąžininga! 😀 Susimoku ir pasitikrinu kalendoriuje, kad ateitų priminimas. Įdomu, ką pamiršiu ateinančio apsilankymo metu.

Plaukioti su kūdikiu reiškia, kad kūdikis plaukioja, o tu – dirbi! Bet smagu. Plukdau plukdau Kamilį, prižiūrėtoja klausia: “na, o namie pilat vandenį ant galvos?”. Daug negalvojus atsakau “aha”. Na, juk prausiam plaukučius, galvytę. Ir tada prižiūrėtoja nieko nelaukusi pasėmė rieškučiomis vandenį ir op! Kamiliui viską ant kaktos supylė. Bėga tas vanduo per akis, per nosį, per burną. Man lengvas šokas. Bet gi negaliu išsiduot, pati jai atsakiau “aha”. Susitvardau, baimės neparodau. Na, Kamilis paima pavyzdį iš mamos ir irgi neišsigąsta, tik truputį suglumęs markstosi, pasimuisto. “Šaunuoliai”, sako mums prižiūrėtoja. Kyla pasididžiavimo sūneliu jausmas. Visada juo didžiuojuosi. Neįprastas jausmas, bet fainas.

***

Ar žinojot, kad su vėžimėliais vaikščiojančios mamos prasilenkdamos šypsosi viena kitai? Na, nebent kažkurios kūdikis rėkia 🙂

Visos mamos yra seserys. Taip jau yra.

***

Skaitau knygą apie Kūdikio vadovaujamą primaitinimą ir jau nekantrauju pradėti (bet pradėsim tik tada, kai Kamilis mokės sėdėti). Vienu metu ir laukiu, ir nelaukiu. Labai faina su Kamiliuku būti, jis dar toks mažiukas, jo poreikiai sąlyginai nesudėtingi. Bet tuo pačiu ir norisi, kad augtų, kad tobulėtų, mokytųsi naujų dalykų.

***

Aš tokia laiminga, kad Kamilis papildė mūsų šeimą!

***

Buvau aplankyti savo esamo darbo kolektyvo. Laikas išpuolė tobulas – Kamiliukas buvo pavalgęs ir pamiegojęs. Prabuvau visą valandą. Smagu sutikti kolegas… Viskas kaip iš miglos išniro, pasirodo, nemažai ką atsimenu! Manau, pavyktų per porą savaičių įsivažiuoti ir dirbti. Ar norėčiau? Dalis manęs norėtų… Dėl trijų priežasčių: 

1) Pinigų. Aišku, Kasparas uždirba ir dengia daugiau išlaidų nei anksčiau, bet man patiko neskaičiuoti pinigų. O dabar skaičiuoju, nes pajamos sumažėjusios, o 20% infliacija baisiai gąsdina.

2) Savivertės. Dauguma aplinkinių dirba arba/ir mokosi. O aš kartais beveik visą dieną prasimalu ant sofos.

3) Pačio darbo. Šiaip ar taip, buvo visai įdomu.

Bet ši dalis tokia maža palyginus su noru būti su Kamiliu! Esu absoliučiai visiškai vienareikšmiškai nepasiruošusi atsiskirti. Tiesiog būti su juo man labai gera…

Iš kolegų sulaukiau daug mielų žodžių. Kad trūksta manęs, kad pasiilgo, kad laukia, kada gi sugrįšiu. Klausė, ar duoda pamiegot. Prisipažinau, kad šiandien atsikėliau 11:30 😂 Išpūtė akis. Na, bet žaidėm nuo 8:00 iki 9:30, ir naktį prabudo gal 5 kartus.

Buvo truputį keista, atsiminimai iškilo kaip šmėklos iš rūko. Visa mano galva dabar rūke. Aš sunkiai orientuojuos, pavyzdžiui, man reikėjo gerai įtempti smegenis, kad suprasčiau, koks dabar metų laikas (vasara berods???). Tai va, kilo kilo tie atsiminimai, bandžiau prisiminti, ką gi aš čia dirbau. Kur sėdėjau. Kur gerdavau kavą. Kur pietaudavau. Ir atsigamino, palengva. Prie kolegos kompiuterio priėjus jau prisiminiau užduotis bei buvusias problemas. Mano praėjęs, mano buvęs gyvenimas. Blemba, gerai dabar gyvenu. Jei anksčiau, pirmą mėnesį, ilgėjausi tos buvusios kasdienybės, tai dabar, pabuvusi darbe, supratau, kokia prabanga mėgautis motinyste ir nieko neveikti! Prabanga turėti tik vieną vaiką, prabanga nedirbti ir vis tiek gauti pinigų (daugely valstybių, pvz Amerikoj, Šveicarijoj nėr tokių motinystės apmokamų atostogų), prabanga turėti sveiką, stiprų, ramų vaiką. Prabanga būti mama!