Atsirišimas nuo kūdikio vyksta lėtai, nepastebimai, palengva. Pirmuosius mėnesius mane šiek tiek purtė nuo minties, kad Kamilį galėčiau palikti kažkam kitam. Tiesa, buvau susitikusi su draugėmis šalia namų pusvalandukui kol Kamiliukas miegojo ir jam tebuvo keletas savaičių, bet jis buvo kone už lango, vėžime, prie pat, su tėčiu. Ir, aišku, tada kas minutę vis pagalvodavau apie sūnelį. Pirmas rimtesnis palikimas buvo kelių valandų, per vestuvių metines, kai Kamiliukui buvo 4 mėnesiai. Buvo faina išeiti į pasimatymą… Po šio karto truputį pasijaučiau laisviau, supratau, kad Kamiliui nieko baisaus neatsitiks, jei pagers pienuko iš buteliuko ir pabus su kitais žmonėmis, kuriais pasitikiu. Tik tuo metu dar nejaučiau noro kažkur eiti be jo. Jau galėjau, bet nenorėjau. Dar po mėnesiuko abu su Kasparu kelis sykius išėjome pažaisti teniso, o Kamilis buvo su močiute ir seneliu. Iš tiesų laikas pralėkė akimirksniu, sportuodama beveik visai negalvojau apie sūnelį. Žinoma, kiek jaudinausi, ar Kamilio auklėms ne per sunku (vis tik mūsų arbūziukas sunkiai užmiega, dažnai nori valgyti), tačiau šiuos kartus noras pažaisti tenisą su vyru nustelbė motinišką prieraišumą ir nerimą. Jau norėjosi būti ir be Kamilio. Taip pat buvau pora kartų pabėgus susitikti su draugėmis. Abu sykius ėjome vakarienės netoli namų; tolėliau nuo namų dar nesinori eiti, kažkaip prideda ramybės žinojimas, kad ekstra atveju galėčiau greitai grįžti namo. Tačiau vyras puikiai susitvarkė, nesiskundė, džiaugėsi galėdamas mane išleisti pasibūti be vaiko. Ir kažkaip pavyko atsipalaiduoti, nebegalvojau apie tai, kad esu mama, kad namuose laukia sūnelis. Džiaugiausi, galėdama atsikvėpti, ir dar džiaugiausi, kad Kamilis pabus tiesiog tik su tėčiu. Tikiu, kad judviejų ryšiui tai tik į naudą. Gal dar labiau jausis nauda kai Kamilis bus didesnis ir su tėveliu turės savo “inside’ų”, kitaip sakant, juokelių, prisiminimų tik dviese, būtent tik JŲ.
Na, o šį sekmadienį vyrelis mane išleido vieną su treneriu pažaisti teniso. Buvo intensyvi treniruotė, jaučiausi laiminga, geros nuotaikos, ir po treniruotės važiuodama pas sūnų galvojau “ar aš bloga mama dėl to, kad man patinka leisti laiką be vaiko?”
Kitas įdomus niuansas – visada sąžiningai skubu grįžti. Jei, pavyzdžiui, nulekiu paimt siuntos ar nupirkti kavos viena, visada niekur daugiau neinu, kuo greičiau stengiuos parlėkt namo. Ir vairuodama po teniso irgi spaudžiau gazą, nors, iš tiesų, galėčiau gi ramiai važiuoti, audio knygos paklausyti… Bet ne, skubu iš visos širdies. Sau skirtą laiką naudoju pagal paskirtį (susitikimas su drauge, siuntos paėmimas, pieno nupirkimas, treniruotė – tik tai, nieko daugiau). Nors kartais būna praeinu pro rūbų parduotuvės vitriną, galvoju, o, užsukčiau, pamatuočiau kokią suknelę… Bet neužsuku. Viduj kažkoks sąžinės balsas kužda “Kamilis… Kamilis…”
Dar nedrįsčiau palikti kitiems žmonėms nei mano vyras ir močiutės bei seneliai, nors jau kirba mintis, kad jei lankyčiau reguliarias moterų teniso treniruotes, tai jų metu Kamilį karts nuo karto galėtų prižiūrėti ir auklytė. Kirba, bet kol kas realizacija neužsiimu. Taip pat dar tikrai nepalikčiau jo nakčiai (brrr nemalonu net įsivaizduoti). Bet, kaip ir rašiau pačioje pradžioje, atsirišimas vyksta diena iš dienos, o laikas lekia greit, nė nepastebėsiu kai Kamilis ims leist savaitgalius pas močiutes ir senelius ir net nebenorės važiuoti su manimi namo. Toks dvilypis jausmas dažnai apima – ir nenoriu kad jis augtų, norisi kad liktų kūdikėlis, mano mielas žinduklis, bet kita vertus, norisi kad protingėtų, augtų, stiprėtų, tyrinėtų vis daugiau pasaulio ❤️
