Jau prabėgo kelios savaitės kaip ‘pradėjau’ dirbti. Kabutėse rašau, nes kaži ar galima sakyti, kad dirbu bei grįžau į darbą. Tiesiog taip nutiko, kad dabar kasdien 1h dirbu savo buvusioje (ar esamoje?) darbovietėje.

Viskas prasidėjo nuo to, kad viena draugė mamytė paklausė, ar nenorėčiau grįžti į darbą, ar nepasiilgau kokios intelektualesnės veiklos. Atsakiau, kad ne, bet grįžusi namo vis mintimis grįžinėjau prie klausimo ir naktį susapnavau, kaip darau automatizavimus savo darbovietėje (realiai mano darbas ir buvo procesų automatizavimas IT įrankių pagalba). Ir tame sapne taip įdomu buvo 😀 Supratau, kad jau imu viską palengva užmiršti, ir visą sekančią dieną galvelėje perkratinėjau – tai ką gi aš tame savo darbe veikiau, kokios buvo mano paskutinės užduotys, kas patiko, o kas erzindavo. Na, ir sugalvojau parašyti IT kolegai, smalsu pasidarė, kaip gi visiem sekasi. Netikėtai išsiaiškinau, kad kaip tik trūksta IT rankų, ir mes nusprendėme padaryti eksperimentą – gavau automatizavimo užduotį be deadline’o.

Sau pažadėjau – dirbsiu tik kai Kamilis miegos. Mat kai jis miega vežime, aš, atvirai sakant, malu šūdą. Dažniausiai pamirštu pasiimti knygą, o kompiuterio niekada ir nešovė į galvą imti, tad scrollinu telefone, naršau instagrame, žaidžiu mobilius žaidimus, vartau vinted’ą, atsiverčiu aruodą, skelbiu.lt ir šiaip, turbūt 50 kartų atidarau ir uždarau facebook’ą. Dar kartais pildau online apklausas, sugaištu 30 minučių, kad gaučiau 5 centus. Kartais tiesiog sėdžiu ir dairausi. Kartais rašau post’us tinklaraščiui. Kartais vaikštau. Ir man truputį gaila to laiko, kurį iššvaistau telefonui. Net ne truputį. Tikrai gaila, kad turiu tokią didelę priklausomybę nuo telefono.

Tai va, sekanti motyvacija padirbėti – žinių atgaminimas. Man gaila, kad viskas ką išmokau išsitrina iš atminties. Be to, viskas keičiasi, kolegos, IT įrankiai ir pan. – norisi bent truputį jausti ritmą, kad vėliau būtų lengviau sugrįžti.

Na ir dar, žinoma, pagalvojau, kad tai visai gera galimybė užsidirbti truputį pinigų. Manęs negraužia sąžinė jei dirbdama nusiperku kavos (galiu pasidaryti namie pigiau) ar kruasaną iš kepyklėlės (Maximoj pigiau). Taip pat kiek labiau atsipalaidavusi galiu sau leisti paišlaidauti Kamilio rūbams ar užsiėmimams (mankštoms, baseinui ir t.t.).

Jau prėjo trys savaitės. Dažniausiai dirbu lauke ant suoliuko per Kamilio antrą (pietų) miegelį. Beveik visada gaunasi 1h darbo. Man labai įdomu dirbti, aš atsijungiu nuo motinystės ir prisijungiu prie intensyvaus protinio darbo, prisijungiu prie užgožtų prisiminimų ir šiek tiek prarastų, bet vis dar egzistuojančių programavimo įgūdžių. Tiesa, pasijautė, kad pavargstu, kartais vakarais prisimenu darbą, galvoju apie jį. Jei kas nepavyksta – truputį nervuojuos, galvoju, kaip išspręsti problemą. O, pavyzdžiui, dabar teko rinktis – rašyti post’ą ar dirbti, ir man labai norisi dirbti 😀 Bet šiuo metu vakaras ir žinau, kad jeigu dirbsiu – pavargsiu ar pervargsiu. Todėl stengiuosi neviršyti tos vienos valandos per dieną. O savaitgaliais nedirbu, ir visai netikėtai supratau, kad darbo dienos ima skirtis nuo savaitgalių – ta darbo prasme, taip, kaip būdavo anksčiau. Apskritai, grįžimas prie darbo – grįžimas į praeitį, ir, nors aš labai labai laiminga, kad turiu sūnų, man malonu turėti truputį balanso. Kaip ta draugė kad klausė apie intelektualesnę veiklą… Kartais sveika negalvoti vien tik apie vaiko šūdus ir miegelius ir maitinimą.

Ir dar buvo labai daug emocijų pirmosiom dienom kai viskas ėmė lįsti iš atminties kaip per rūką… Tarsi koks eilėraštis, kurį labai labai gerai mokėjai mokykloje, ir dabar eilutė po eilutės vėl jį atgamini. Arba kaip koks pianino kūrinys – atrodo rankos pačios paspaudžia ant mygtuko arba rašo kodą, nors mintyse lyg ir neatsimeni to, ką rašai.

Kasparas iš manęs juokėsi. Vienas giminaitis iš jo pusės man buvo sakęs ‘Ieva, aš tave labai gerai pažįstu. Pamatysi, Kamiliui sueis šeši mėnesiai, ir grįši į darbą’. Kaip aš nervavausi, sakiau, kad čia nesąmonė, kad taip tikrai nebus, kad jis visai manęs nepažįsta… O darbuotis pradėjau 10-05, kai Kamiliukui buvo šeši mėnesiai ir viena diena :DDDD Bet gal čia laikina. Jau beveik pabaigiau savo užduotėlę ir nežinau, ar įmonei dar reikės mano pagalbos. Be to, orai vis prastėja, o aš dirbu ant suoliuko žaidimų aikštelėje… Tad kai pradės snigti tikrai nežinau, ką darysiu. Baisu net pagalvoti, nes nežinau, kaip reikės migdyti Kamiliuką. Na, bet kaip viena draugė sako, – ‘čia mūsų ateities problema’ 🙂