07.09, šeštadienį, išsiruošėme į Nidą atostogauti. Kasparui ten vyko tinklinio stovykla – nuo pirmadienio iki šeštadienio, po dvi treniruotes per dieną. Viena treniruotė trunka ~2h, tad ~4 valandas per dieną praleisdavau viena su Kamiliuku. Apsistojome ten pat, kur prieš metus. Buvo gera grįžti į Nidą, ji mus pasitiko kaip visuomet kvepianti, graži, rami ir svajinga.…

01:15. Prabudimas pirmajam nakties maitinimui. Apsidairau. Vyro namuose dar nėra. ”19h vakarienė su kolegomis”, sakė man. Kamiliui valgant sumaigau žinutes: ”Šiaip žiauriai pykstu”, ”Išėjimai iki pusės dviejų nesivadina vakariene su kolegomis”. Atrašo ”tai kad aš jau laiptinėj”. Atrašau ”Koks skirtumas, kur tu. Tiesiog apgavai mane ir tiek. Esi savanaudis gaidys.” Neilgai trukus įslenka į kambarį.…

Išsiruošiau pas kaimynę Birutę iš gretimo namo, pasisiūlė padovanoti išaugtų rūbelių. Kaip tik labai prisireikė – Kamiliukas, atsibudęs iš ilgo 3h dienos miego, staiga išaugo pusę savo rūbų 🤯 Greit įsijungiau Lindex išpardavimus, keli siaustinukai, kelios kelnytės, ir štai krepšelis 50€. Ech, atsidusau. Rūbai labai gražūs, bet išaugsim juos nė nemirktelėję! Tad kaimynės pasiūlymas „ateikit,…

to laiko, kai grįžau į darbą’. Tuojaus Kamiliukui bus du mėnesiai; mėnesį abu su vyru buvome namuose, o kitą mėnesį Kasparas jau dirbo.