Apsisprendimas, jog norime vaikų, man kėlė didelį stresą. Nors neturiu sveikatos problemų, tačiau buvau giliai įsitikinusi, jog tapti nėščia yra labai labai sunku. Galbūt dėl to, kad žinojau statistiką apie poras, susiduriančias su sunkumais, galbūt todėl, kad artimoje aplinkoje yra įvykusių persileidimų. O gal todėl, kad kai buvau maža, sėdėjau ant šalto šaligatvio, ir kažkas garsiai suriko „Kelkis! Peršalsi užpakalį ir neturėsi vaikų po to!!!“
Gal todėl, kad nėštumas neturi aiškių taisyklių. Pavyzdžiui, mokykloje ar universitete dažniausiai būdavo aišku, ką turi padaryti, jei nori 9-10 įvertinimo. Jei išmoksi visas teoremas, gausi 10, ir tiek. Ir nėra būdo sufail’inti, ta prasme, kad galutinio tikslo pasiekimas priklauso nuo tavo pastangų, galutinis tikslas būdavo tavo kontrolėje. Nėštumas yra kontrolės praradimas. Tu negali pasirinkti ir kontroliuoti, kada pastosi. Ir todėl man buvo žiauriai baisu.
Man buvo žiauriai baisu, nes man galėjo nepavykti. Dabar lengva rašyti, kai sūnelis spardosi pilvelyje… Bet tuo metu mintis, jog gali nepavykti, buvo sunkiai pakeliama. Todėl, kad turiu problemų su saviverte, labai paprasta. Aš nenorėjau būti nevykėle. Žinau, kad kai kam skamba kvailai… Neskubėjau sakyti kitiems, kad mes jau norim vaikų. Labai nenorėjau, kad susitikus su draugais, jie jau mintyse spėliotų, kad va, gal Ieva nėščia, o man, pavyzdžiui, metus ar net kelis nepavyktų. Todėl gudravau – kartais specialiai paorganizuodavau susitikimą su drauge pirmą mėnesinių dieną, kai leisdavau sau išgerti vieną kokteilį. Teko ir pameluoti, kad geriu vaistus nuo herpes viruso, ir todėl nevartoju alkoholio. Žodžiu visaip išsisukinėjau, nors iš tikrųjų bėgau pati nuo savęs.
Nėštumo testus pirkau iš anksto, ir dar tuos „early“. Tam, kad sužinočiau anksti, jei nepavyko, ir nepuoselėčiau tuščių vilčių. Iš tos baimės, kad man nepavyks, darydama testą 2021-07-20 jau buvau nusiteikus, kad jis bus neigiamas. Na nes o kodėl nusiteikti optimistiškai, ir tada nusivilti (šitas požiūris, deja, bet mane lydėjo ir visus pirmus 3 mėnesius, kol persileidimo rizika buvo aukšta). Ir, mano didelei nuostabai, testas buvo teigiamas. Nors tebuvo 3 savaitės ir 5 dienos. Kasparas buvo darbo kambaryje, call’e. O man tualete riedėjo ašaros, džiaugsmo ašaros. Negalėjau eiti prie darbo kompiuterio dirbti, atsimenu vaikščiojau po namus, bandydama susigyventi su nauja žinia. Kai vyrui baigėsi call’as, priėjau ir padėjau jam ant stalo nėštumo testą. Jis pažiūrėjo į jį, tada į mane, ir vos virpančiu balsu, su besiskleidžiančia šypsena paklausė „nesupratau?“.
Na, o čia yra mano užrašai po dviejų dienų, iš 2021-07-22:
Šiandien pasidariau antrą nėštumo testą. Priešingai nei užvakar, kai dariausi pirmąjį, labai tikėjausi teigiamo. Dvi juostelės išryškėjo iškart. Be galo džiaugiausi, bet iškart džiaugsmą ir tramdžiau. Žinau statistiką - iki 6-7 savaitės 20% džiaugsmų baigiasi nusivylimu. Abu žinom, todėl neleidžiam sau įsisvaigti. Apskritai pati mintis, jog esu nėščia, man vis dar svetima. Kaip ir normalu, šiandien sueina vos 4 savaitės. Dar mėnesinės tik ryt-poryt turėtų prasidėti. Labai tikiuosi, kad jos kokius metelius dar neprasidės...
Jau pora dienų maudžia pilvą ir vos vos pykina. Nesuprantu, ar išsigalvoju, ar ne. Nes kai pamirštu apie tai, tai ir nebejaučiu. Dabar vėl prisiminiau ir vėl pykina. Nesuprantu, ar simptomai psichologiniai, ar tikri :) Šiek tiek maudžia krūtinę. Bet principe jausmas kaip prieš mėnesines. Todėl nekantriai laukiu antradienio, kai eisiu pas gydytoją. O tada 6-7 savaičių, o tada 12 savaičių, ir bus galima truputį lengviau atsikvėpti... Bus galima pradėti svajoti.
