Nors nėštumas dar nesibaigė, tačiau praėjus 9 mėnesiams jau galiu atsigręžti atgal ir pasidalinti, ką dabar daryčiau arba bent jau bandyčiau daryti kitaip. Įrašas bus toks daugiau medicininis, bet galbūt draugėms, kurių nėštumai dar tik laukia, kažkurie pastebėjimai bus naudingi 🙂
- Stengtis kuo mažiau googlinti ir pačiai nusistatinėti diagnozes
Ne vieną kartą dėl kažko sunerimusi puldavau ieškoti informacijos google. Nesvarbu, kas iš tiesų nutiko, googlėj iškart susirasi diagnozę, kad viskas yra labai blogai, kad tau šakės, ir dar paskaitysi kokių komentarų, kaip kažkas nuo panašių simptomų numirė. Visais atvejais, kai googlinau, aš ne radau nusiraminimą, o tik sukėliau sau daugiau nerimo. Konkretus pavyzdys:
Nėštukėms +- kas mėnesį daromas šlapimo tyrimas. Spalio mėnesį mano tyrimas parodė, jog rasta daug ketonų. Su šeimos gydytoja aptarimui susiskambinti turėjome po vienos dienos, o man, žinoma, baisiai parūpo, kas tie ketonai ir ką čia dabar reiškia padidėjęs jų skaičius. Kelios minutės google ir užtikrintai sau diagnozavau diabetą. Nerimas didžiulis, kuo daugiau skaitau, tuo daugiau ašarų byra, panika kyla, nei nusiraminti, nei miegoti negaliu.
Kitą dieną susiskambiname su gydytoja, ji klausia, ar buvau po dušu prieš siusiodama 🙂 Tyrimą pakartojome, pasirodo, jei nueini po dušu, tai ketonų šlapime nebelieka… 🙂 Iš tiesų man net gėda prisipažinti, kad nesugebėjau normaliai priduoti šlapimo tyrimo ir todėl be reikalo prasinervavau kone visą parą. - Neiti pas bet kokią gydytoją ginekologę
Tik sužinojusi apie nėštumą nekantravau nueiti pas savo ginekologę patvirtinimui, jog taip, iš tiesų esu nėščia. Šiaip rekomenduojama eiti sulaukus apie 6sav, bet, aišku, aš kantrybės neturėjau, skambinausi teturėdama 4sav. Kaip tyčia mano gydytoja atostogavo ir man pasiūlė ateiti pas kitą arba palaukti. Nusprendžiau nelaukti. Kaip dabar atsimenu tą savo pirmąjį vizitą…
Gydytojos pirmasis žodis apžiūros metu – „sveikinu“. Bet nespėjus man išjausti viso kylančio džiaugsmo, antrieji žodžiai buvo – „ar pas jus šeimoje kas nors serga/sirgo gimdos vėžiu?“. Atsimenu, nutirpau visa, išsigandau. Jokiai rizikos grupei aš nepriklausau, tad šis klausimas buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Gydytoja pasakė, kad pas mane yra 5cm cista. Dar pasakė, kad negaliu mylėtis, kad negaliu nieko sportuoti, o jeigu man staiga pradės labai skaudėti pilvą arba kraujuosiu, tai skubiai kviesčiausi greitąją. Vaisius tokiu atveju dažniausiai neišgyvena. Aš dar paklausiau „ar čia dažnai būna…?“. Ji atsakė „aš dirbu Santarų patologiniame skyriuje, tai visko tenka pamatyti.“
Turbūt nenustebsite, kad įlipus į mašiną net negalėjau pradėti vairuoti per ašaras. Po to dar, žinoma, googlinau. Visos diagnozės buvo baisios. Ir su didžiuliu nerimu laukiau…
Taip be reikalo nerimavau apie 2 savaites, kol nuėjau pas savo gydytoją ginekologę.
– Čia geltonkūnio cista, ją žinokite visos nėštukės turi, tik pas jus kiek didesnė nei norma. Nieko čia tokio, būtų blogiau, jei cistos nebūtų – ji gamina hormonus, kurie padeda vaisiui įsitvirtinti gimdoje. Dar keletas savaičių ir cista pati savaime išnyks, va, jau dabar sumažėjo nuo 5cm iki 3cm.
Ta prasme aš net supykau, kai gydytoja taip pasakė. Wtf aš dvi savaites nerimavau dėl cistos, be kurios egzistavimo, pasirodo, net nėštumo nebūtų?? Kaip man buvo pikta, ant savęs, ant tos pirmos gydytojos, ant google… Ir aišku, koks didelis palengvėjimas! Pasitikslinau, ar galima mylėtis, ar galima važiuoti dviračiu. Ir pasirodo – galima. Ačiū pirmajai gydytojai už jos nuostabią priežiūrą, never again.
- Specifinius medicininius klausimus palikti savo srities profesionalams
Čia toks labai konkretus, vieną kartą įvykęs incidentas, bet manau galėjau jo išvengti. Vėlgi spalio mėnuo, šį kartą – kraujo tyrimai. Skydliaukės TTH, kurio norma nurodyta nuo 0,5 iki ~4, pas mane apvalus 0. Paskambina iš Antėjos tyrimus aptarianti gydytoja, sako, ojėj, čia pas jus 0, o jūs nėščia, čia skydliaukės sutrikimas, jums būtinai reikia pas endokrinologą, čia labai blogai… Tai aišku, pagooglinau dar, ir jau diagnozavau sau galimą persileidimą arba vaisiaus apsigimimą. Ateinu pas Santarų endokrinologę:
– Jūsų puikūs tyrimų rezultatai, – šypsosi man gydytoja.
– Kaip suprasti… Puikūs? Čia 0, o norma nuo 0,5…
– Nėštukių normos kitokios. Kad pas jus 0 tai reiškia, kad organizmas kuriam laikui ‘išjungė’ skydliaukę, kadangi dabar hormonus reguliuoja nėštumas, placenta. Jei būtų 3-4, tada būtų blogai. O dabar – puikūs rezultatai!
Aš ir dabar giliai atsidūstu prisiminusi, kad absoliučiai be reikalo bijojau… - Kuo daugiau skirtingų gydytojų, tuo blogiau 😀
Lapkričio mėnesį mano gydytoja ginekologė susirgo ir atšaukė mano vizitą. Todėl, nusprendžiau apsilankyti pas kitą, bet šįkart su geromis rekomendacijomis. Šiai kitai gydytojai pasirodė per stora mano placenta ir ji nusiuntė mane pas genetikus į Santarų klinikas. Genetikė ilgai viską matavo, žiūrėjo. Visi tyrimai buvo normose, tačiau jai užkliuvo, kad labai mažai vandenų. „Pažiūrėkite, jis visai neturi vietos“, pamenu, sako man ji, ir rodo mano sūnelį, kuris nosyte remiasi į placentą. Negalėjau tada susitvardyti, truputį paverkiau net prie gydytojos, kaip man buvo gaila to suspausto, vietos neturinčio sūnelio. Fun fact – paklausiau gydytojos, ar jis neuždus ten 😀 (paaiškinimas: jis negali uždusti, nes nekvėpuoja pro plaučius ten).
Kaip vėliau paaiškėjo, tai jokių vandenų nebuvo mažai, ir vietos nebuvo mažai, o placenta nors kiek didesnė nei norma, bet veikia puikiai ir viskas žodžiu jai gerai. Nežinau, ką ta genetikė matavo, bet vėliau mano gydytoja ginekologė viską labai gerai apibendrino: „kai daug mamų, tai ir vaikas be galvos laksto“.
Žinoma, geriausia pamoka – mažiau nerimauti, nesvarbu, ką gydytojai sako. Bet labai sunku tai padaryti. Kad ir šiandien, apsilankau pas šeimos gydytoją:
– Kaip jaučiatės? – teiraujasi.
– Bijau… Vaikutis labai didelis.
– O kiek sveria, kiek pamatavo?
– Kovo 8d buvo 4kg…
– Oho! Tai gal cezarį numatė?
Mano pirma mintis „Cezarį???? Kodėl???????? Omg man ką Cezarį darys, jis per didelis, taip?? Omg aš nepagimdysiu pati…….“.
– Nenumatė… – susitvardau. – Šiandien einu pas ginekologę, žiūrėsim, ką pasakys…
Po keleto valandų einu pas savąją ginekologę. Ir sužinau, kad cezarį svarsto tik nuo 5kg, atsižvelgdami į kitus faktorius (pvz ar moters ūgis <1,50m, ar sergama diabetu ir t.t.). Sužinau, kad mano lelius dabar sveria 4,45kg ir gims greičiausiai apie 4,5kg ir viskas čia normalu, ir viskas čia gerai… „Jūs juk ne viena gimdysit, mes Jums padėsim“ – šypsosi man gydytoja. „Džiaukitės, jūsų didelė placenta gerai primaitino sūnelį, tyrimai puikūs, jis labai gerai jaučiasi“.
Kaip ir po kiekvieno vizito pas ją aš išeinu su šviesesne galva… Tos pilnos 40 savaičių ir didesnis nei įprasta kūdikis man nebeatrodo baisu. (Btw ir todėl negaila sumokėti 100eur už kiekvieną vizitą, nes aš tiesiog nenoriu pas jokius kitus gydytojus eiti).
- Ir dar pasistengčiau nėštumo metu darytis daugiau nuotraukų bei vis tik užsirašyčiau į nėštukių fotosesiją studijoje 🙂