Daugelis girdėję apie pogimdyvinę depresiją. Kiek mažiau, bet nemažai kas žino ir ’baby blues’: Motinystės melancholija (angl. baby blues) yra lengvą depresiją primenanti emocinė būklė po gimdymo, pasireiškianti net iki 80% moterų. Ji ypač būdinga pirmagimio susilaukusioms mamoms.

Daug domėjausi prieš gimdymą būsimuoju 4 trimestru, tais trimis mėnesiais po gimdymo. Klausiau daug podcast’ų, klausiau mamyčių pasidalinimų ir istorijų. Gerai padariau. Bet visai neteisingai spėjau, kas bus man.

Tikėjausi daug ašarų. Aš tokia ir šiaip verksnė, tai galvojau pasiturbinsiu 😉 Tikėjausi paranojos ir nerimo, kad mano vaikui kas nors nutiks. Tarkim, vienos mamytės istorija, kad bijojo palikti vaiką po lempa, nes vdrug lempa nukris žemyn ant vaiko. Tokia visiškai nepagrįsta paranoja. Galvojau, kad čia bus apie mane.

Kai grįžom namo iš ligoninės parašiau įrašą ”Naujas gyvenimas”. Ten labai akivaizdžiai atsispindi baby blues simptomai, tačiau apie 2 savaitę jie buvo labai sustiprėję ir atslūgo maždaug po 3-4 savaičių nuo gimdymo. Ir tai visiškai nebuvo apie paranoją arba nerimą. Tai nebuvo apie paliūdėjimus, kai šiaip paverki. Net nesakyčiau, kad tapau dar jautresnė. Ne. Tai buvo panika, kad praradau savo gyvenimą.

Taip, gražiai aš parašiau tada, kad žiūriu į savo vaiką ir jį myliu. Ir paminėjau ’miegantį, preferable’. Mylėjau jį, kai jis miegojo, jis buvo nuostabus. Gražus, švelnus, meilus, tyras. Ir nemylėjau jo, kai jis kandžiojo man spenelius, žįsdamas draskėsi, tampėsi, rėkė, mosikavo rankomis. Žindžiau su ašaromis, su kraujais. Atsimenu sykį išspjovė krūtį ir ranka staigiai pagavo spenelį ir sugriebė. Aš jo.. nekenčiau tą akimirką. Aš taip pykau! Pykau, kai Kamilis žviegė be perstojo taip, kad galvą imdavo skaudėti. Pykau, kad jį nuramindavo tik žindymas, tas velniškai skausmingas sušiktas žindymas. Aš taip pykau, kad stipriai jį spausdavau glausdavau prie savęs, kad nesimakaluotų. Staiga suprasdavau, kad elgiuosi grubiai. Išsigąsdavau. Vieną sykį esu pradėjusi rėkti, tiesiog į orą ”aaaa”. Kamilis išsigando. Tais pykčio momentais mane pagaudavo savotiška agresija, negebėjimas susiturėti. Aš buvau girdėjusi apie motinas, kurios atveža į ligoninę supurtytus vaikus. Kai pačios per stipriai pakratydavo. Galvojau čia asocialios alkoholikės motinos. Oi, dabar žinau – nebūtinai asocialios, nebūtinai alkoholikės. Pora momentų ir man buvo baisiai sunku suvaldyti savo agresiją. Ir įdomu, kad užteko vos vienos tokios agresyvios akimirkos, kad suprasčiau, jog negaliu teisti jokių kitų mamų pasirinkimo. Maitina tik mišinuku? Gerai. Grįžta greitai į darbą? Irgi gerai. Duoda soskę, anksti palieka seneliams, kad paatostogautų, nebando maitinti pačios, daug daug visko, ką mačiau kaip ”blogos mamos savybės” nėštumo metu. Bet dabar žinau, kad kiekvieni tėvai geriausiai supranta savo psichologinę būklę. Ir žino, kas bus geriausia jiems, kas bus geriausia jų vaikučiui.
Pavyzdžiui aš žinojau, kad įveikti spenelių skausmus bus geriausia ir man, ir Kamiliui. Nes be proto norėjau maitinti pati, nes būčiau kaltinusi ir graužusi save, kad man nepavyko. Todėl suskubau ieškoti pagalbos. Padėjo perskaityti panašias mamų patirtis, padėjo patarimai trumpam atsitraukti nuo vaiko, kai jis žviegia. Padėjo noise canceling ausinės. Padėjo perskaityti, kodėl kūdikis elgiasi vienaip ar kitaip (pavyzdžiui, valgydamas ima mosikuoti rankyte ir mano apdrasko. Jis bando ta rankyte masažuoti papuką, kad pienukas lengviau bėgtų. Arba pavyzdžiui, kartais prieš pat žįsdamas staiga susikiša savo kumštuką į burnytę. Ir kartais ima zyzti, nes juk nebėga pienukas iš kumštuko. O iš tiesų pasirodo vaikučiai įsikiša kumštuką prieš valgydami pasitreniravimui, pasitikrina apžiojimą, pačiulpia sekundėlę dvi ir paleidžia patys. Tada puiki akimirka duoti tą išlauktą papuką). Tiesa, man nepadėjo, kai pamėginau artimam žmogui užsiminti, jog kartais Kamilis mane nervina (čia buvo gal 2 savaitė). Sulaukiau atsakymo, kad jis juk nekaltas, tyras angelėlis. Kad turiu galvoti pozityviai, šviesiai, nes jis pajaus mano mintis ir emocijas. Supanikavau dvigubai. Sekančią dieną, kai vėl nežmoniškai skaudėjo, aš jo nemylėjau. Ir be proto bijojau, kad jis pajaus, kad tą akimirką aš jo nemyliu. Bijojau, kad supras, jog tuo metu jo nenorėjau, netgi gailėjausi, kad jis yra, ir man buvo jo gaila. Gailėjau, bet tuose skausmuose aš jo nemylėjau.

Meilė augo pamažu, palengva. Rūpinausi nuolat, stengiausi nuolat, ir diena iš dienos ryšys ir jausmai didėjo. Vis dar didėja. Pradžioj mane erzino, kad dėl Kamiliuko negaliu skirti laiko Rubiukui, Kasparui. Atrodė nesąmonė, kaip šeimose mamos pradeda rūpintis tik vaiku ir vyras tampa nereikalingas. Aš kaip tik jaučiau didesnę meilę vyrui, o sūnui jaučiau labiau pareigą ir kažkokią blausią meilės užuomazgą. Kaip ir pradžioj rašiau – mylėjau, kai miegojo.

Bandau prisiminti, kada įvyko tas lūžis. Konkretaus laiko matyt nėra, jausmai suliepsnojo bėgant dienoms, leidžiant kiekvieną akimirką kartu. Bet atsimenu, kada susivokiau dėl kylančio pykčio. Artimas žmogus lankydamas mus kelis syk pakartojo, kad būtinai reikia kojinyčių Kamiliukui. Ir tada aš supratau, kad ne kojinytės, ty ne sušalti ar sukaisti yra pavojingiausia mano kūdikiui. Pavojingiausia esu aš. Ta nestabili, man pačiai nepažįstama aš. Aš esu didžiausias pavojus, didžiausia grėsmė, didžiausias siaubas. Ir aš esu vienintelė, galinti jį nuo savęs apsaugoti. Ir aš bandžiau ’mus išgelbėti’, aš ieškojau pagalbos ir manau man pavyko!

Dar atsimenu sykį prie vieno artimo žmogaus Kasparas pasakė ‘jetus kaip ėda’. Artimas žmogus suskubo pataisyti: ’negalima sakyti ėda! Jis gi kūdikėlis, jis valgo!’. Šiaip tiesą pasakė, bet tada atsimenu pagalvojau, kad och prieš kelias dienas aš negražesnių epitetų apie savo kūdikėlį pasakiau 🙈 Rusiškų tokių.

***
Labai ilgai rašiau šitą įrašą. Gal tris savaites. Pirma norėjau papasakot, nes manau, kad tai labai svarbi motinystės pradžios dalis. Apie tai nedaug kalbama, bet kai ieškojau, radau daug panašius išgyvenimus turėjusių mamyčių. Tačiau pradėjus rašyti viskas stipriai ėmė gerėti. Šiandien jau nebematau žaizdų ant spenelių. Šiandien bučiuoju rėkiantį Kamiliuką, nes myliu jį ir rėkaujantį. Žindau tiek, kiek tik jis nori. Pamažu pradedu žindyti gulėdama, žindyti be pagalvės, lauke, parke, svečiuose. Tai nuostabu, jaučiuos laiminga. Taigi, man baisiai nemalonu atsiminti savo negražias nemalonias mintis. Norėčiau, kad jų nebūtų buvę. Norėčiau jas ištrinti. Užmiršti. Taip gamta sutvarkius – užmirštam gimdymą, užmirštam bemieges naktis, užmirštam visą negatyvą. O dabar, kai užrašyta viskas, tai nebeišeina apsimest, kad nebuvo. Tai vat ir rašėsi sunkiai, neturėjau įkvėpimo.

Kad būtų saldesnis įrašas pridedu Kamilio išgyvenimų galeriją. Beveik neturiu savo nuotraukų su juo, tik kitų žmonių, neužpykit, kad jus paviešinau! (20 subscriberių anokia čia viešuma 🙂 ).