01:15. Prabudimas pirmajam nakties maitinimui. Apsidairau. Vyro namuose dar nėra. ”19h vakarienė su kolegomis”, sakė man. Kamiliui valgant sumaigau žinutes: ”Šiaip žiauriai pykstu”, ”Išėjimai iki pusės dviejų nesivadina vakariene su kolegomis”. Atrašo ”tai kad aš jau laiptinėj”. Atrašau ”Koks skirtumas, kur tu. Tiesiog apgavai mane ir tiek. Esi savanaudis gaidys.”

Neilgai trukus įslenka į kambarį. Iškart pasklinda stiprus alkoholio kvapas. Drebėčiau iš pykčio, bet Kamilis, gulintis ant krūtinės ir valgantis, mane ramina. Pasakau vyrui, kad eitų miegoti į kitą kambarį. Neina. Jau mintyse įsivaizduoju, kaip stipriai jam įžnybsiu, kai pradės knarkti. O tikrai pradės, visada kai išgeria knarkia.

Kamilis baigia valgyti, pasiguldau šalia, miega. O mano miegas kažkur toli. Neišlietas pyktis degina širdį, tyliai verkiu, nes netelpa viduj emocijos. Šiaip niekada neinam miegoti susipykę. Jau vien todėl, kad negaliu užmigti susipykus. Bet jis jau miega, o aš gi nepradėsiu aiškintis čia vidury nakties. Ir šiaip. Nežinau, kodėl pykstu. Tiesiog pykstu ir tiek. Nusišluostau ašaras, Sizifo darbas, nes jos vėl byra. Vienai mamytei vyras rytais pusryčius padaro, o aš su Kamiliu ant rankų jo kojines paliktas prie lovos rankioju. Ir anksčiau rankiojau, tik be Kamilio ant rankų. Retsykiais kai duodu jam verkiantį Kamilį, jis jam piktai sako ”patylėk”. Man taip skauda, kai taip piktai su Kamiliuku bendrauja. Man šiaip kažkodėl skauda. Atrodo, kad jis nemyli Kamilio ir Rubio taip kaip aš.

Pradeda knarkti. Nežnybiu vis dėlto. Tik baksteliu ir piktai sakau, kad išeitų. Jis neina. Apsiverčia. Miega. Negaliu miegoti, nes pyktis degina. Žinau, dar reikia truputį paverkti. Nusigesinti šitaip. Ir praeis. Negaliu miegoti, nes jis vėl knarkia. Vėl baksteliu. ”Eik iš čia” piktai sakau. ”Išvarau tave, ar nesupranti??”. Pagaliau išeina.

Įtampa nuslūgsta. Dar kelios ašarėlės. Užmiegu.

***
Ryte tik prabudus išskubu skiepyti Kamiliuką. Pamatau jo laukiančias dvi adatas. Susikaupia ašaros. Tvardausi, aš gi klinikoje. Įduria. Viena ašarėlė. Įduria. Antra ašarėlė. Kamilis verkia. Laikausi iš paskutiniųjų. Maunam pro klinikos duris. Dar kelios mano ašarėlės. Verkčiau balsu, bet pilna žmonių, bet aš su vežimu, bet aš juk mama. Taip gaila subadyto Kamiliuko, taip gaila, nežmoniškai. Pirmą kartą taip verkiu už kitą. Suprantu, kad leisčiau bet ką man padaryti, kad tik Kamiliui neskaudėtų. Dabar jau suprantu tą pasakymą, kad mamos atiduotų savo gyvybę už vaikus. Tikrai atiduočiau. Viską, ką tik turiu.

***
Su vyru taikomės dienos eigoj. Šis nemalonus incidentas greitai pasimirš, kaip pasimiršta visi kiti. Aš juk nė nežinau, kodėl pykau. Ir vėl draugausim. Iki kitos vakarienės. Sakė, kitą antradienį vėl bus team buildingas.

Akimirką nekenčiu jo darbo. Akimirką džiaugiuosi, kad turime pinigų. Gerai, kad galiu nedirbti.
Gal tik nemeluos, kad eina tiesiog vakarienės. Aš tai nevakarieniauju 1 valandą nakties. Ir nesmirdžiu po to viskiu.

***
Šiaip nesinori rašyt apie santykius, ypač kai skaito gi visi draugai ir artimieji. Bet aš nenoriu vaidint pasakos. Ir tinklaraštį pavadinau ’truputis kasdienybės’. Ašarėlės irgi kasdienybė. O, be to, sveika 😊

Ps: prieš publikuodama įrašą gavau Kasparo sutikimą (jis turi veto teisę įrašams!) 🙂