Išsiruošiau pas kaimynę Birutę iš gretimo namo, pasisiūlė padovanoti išaugtų rūbelių. Kaip tik labai prisireikė – Kamiliukas, atsibudęs iš ilgo 3h dienos miego, staiga išaugo pusę savo rūbų 🤯 Greit įsijungiau Lindex išpardavimus, keli siaustinukai, kelios kelnytės, ir štai krepšelis 50€. Ech, atsidusau. Rūbai labai gražūs, bet išaugsim juos nė nemirktelėję! Tad kaimynės pasiūlymas „ateikit, išsirinkit, kas patiks“ labai į temą; ir kol kas Lindex krepšelį palikau neapmokėtą.

Kamiliuką palikau pas Kasparą nešioklėje ir išbėgau. Kaimynės vaiko kambarys minimalistiškai įrengtas – nedidelis žemas staliukas, vaiko lovytė, kilimas ir spinta. Atidaro spintą, o ten vien dėžės ir maišai išaugtų rūbų. Ištraukia vieną dėžę, ant jos užrašyta „68“. Susėdam ant kilimo ir imam peržiūrinėti rūbus. Iškart matau, kad kai kurie stipriai nunešioti ir nelabai gražūs. „Šitas nunešiotas, šito nesiūlysiu, o va šitas labai fainas“ – rodo išlankstytą golfuką. Mintyse pamąstau, kad jis man nepatinka, nes golfukų Kamilis visai nenešioja. Bet o ką galiu atsakyt? Kad jum fainas, o man ne? Paimu rūbelį. Tada kaimynė išlanksto daug maikučių, kraunuosi jas prie savęs į krūvą. Ant išlankstyto megztuko matau ryškias dėmes, bet kaimynė giria tą megztuką ir nedrįstu pažiūrėti dovanojamam arkliui į dantis.

Kad būtų greičiau, Birutė pastumia krūvą ir man peržiūrėti. Na, maždaug kas trečias rūbas man patinka, kitus bandau kažkaip nustumt į šalį. Bet atrodo nemandagu pasakyti „šitas negražus“. Pradedu muilinti apie rožinę spalvą, nes nepaimu negražių rožinių kelnyčių, bet kažkaip susiveliu ir normaliai nieko nesuformuluoju. Tą peržiūrėtą krūvelę su rūbais, kurių nepasirinkau, atsargiai stumiu į šoną. Bet kaimynė kažkaip neužfiksuoja ir pradeda ją peržiūrinėti. „Oi kokios šitos mielos kelnytės buvo“ – ir tiesia man su prairusiom siūlėm kelnes. Jaučiuos nejaukiai pati dėl savęs: ir dėl to, kad esu išpuikus ir nenoriu kelnių su prairusiom siūlėm, ir dėl to, kad negaliu pasakyti ne, nes man atrodo nemandagu. Žodžiu baigėsi taip, kad grįžau namo su dviem didžiuliais maišais rūbų. Džiaugiausi, žinoma. Prastesnės kokybės, jei nereikės, padovanosiu kokiai sunkiau gyvenančiai mamytei; neprapuls. Tik pats vizitas toks, keistas. Jis privertė susimąstyti, nes esu ir kitoje barikadų pusėje – šiuo metu artima draugė laukiasi, ir jai irgi atvežu ar pasiūlau Kamiliuko rūbų. Sykį atvežiau man labai mielas, realiai nenešiotas (nes nepastebėjau kaip išaugom) kelnytes. O pasirodo, kad gimsiančiam vaikučiui jos per šiltos, juk sezonas ne tas! Tada pradėjau galvot, kad reikia konkrečiai pasiūlyti daiktus prieš įduodant, kad neatvežt nereikalingų nesąmonių. Bet dabar supratau, kad konkrečiai siūlant žmogus neturi pasirinkimo, na negi sakys „aj nereikia man šitų tavo naudotų daiktų“ 😀 Tai likau prie man atrodančio geriausio scenarijaus – tiesiog atveži random daiktų, o gavėjas ko nereikia išmes arba atiduos kam nors kitam 🤷‍♀️ Kaip kiti galvojat?

Pas kaimynę peržiūrint rūbus mezgėsi šiokia tokia kalba apie vaikučius.
– Kaip vaikutis, ar ramus, ar kaip tik atvirkščiai? – klausia kaimynė.
– Ai toks papinukas pas mane, – šypsausi. – O jūsų čia, šioje lovelėje miega? – rodau į šalia stovinčią ta standartinę vaikų lovą su medinėmis grotomis.
– Taip, mes nuo pat gimimo atskirame kambaryje migdom, savo lovoj. Labai pasiteisino, labai geras sprendimas. Aš pati niekada nemaitinau, tai labai patogu, buvau nepriklausoma, galėdavau išeiti kada ir kiek tik noriu, vyras pamaitindavo.

Pirma mintis buvo „bet kiek tu daug praradai!“ Ir drausminu save – ar tik ne aš ką tik zyziau visiem apie egzorcizmo seansus žindymo metu???
– Na taip, tikrai yra savų pliusų, – atsakau.
Susimąstau. Jei Kamilis valgytų mišinuką, viskas būtų kitaip. Visų pirma nežindomiems kūdikiams nerekomenduojama miegoti kartu su tėvais lovoje. Mat žindančios mamos kitaip miega, joms reikia mažiau miego kad pilnai pailsėtų, jos labai gerai girdi ir jaučia savo vaiką. Sako, kad miegodamos išgirstų, kad vaikas nebekvėpuoja. Apskritai žindančios moterys juk visai kitaip funkcionuoja, hormonai kiti. Elementarus to įrodymas – maitinančios savo pienuku moterys neserga mėnesinėmis pirmais metais, o kartais ir ilgiau*. Taigi, jei maitintum mišinuku, tai tada tikrai migdytum vaiką jo lovelėj, nebūtų priežasties jo iš ten išimti. Buteliuką davei, hop hop ir pavalgė. Kaip keista būtų…
Bandau save įsivaizduot. Tą alternatyvią realybę kaip galėtų būti. Ir man taip keista, nes spaudžia širdį – nenorėčiau. Žindymas yra tokia svarbi visa ko dalis, aš net nemoku nupasakot. Todėl nuolat apie jį ir tauškiu. (Moksliniai tyrimai čia man talkina – žindomų kūdikių aukštesnis IQ, geresni kognityviniai, verbaliniai gebėjimai, mažiau serga, o mamų depresijos, krūtų vėžio ir kitų ligų tikimybė mažesnė, ir t.t.).

Nežinau, kiek žindymas, o kiek apskritai motiniški instinktai lemia tą neatsiejamumo jausmą. Mudu su Kamiliu leidžiame dienas naktis kartu. Man patinka, jaučiuos laiminga su juo. Laikas greitai lekia. Nuostabus jausmas matyti kaip jis auga ir tobulėja ❤️

Ir šit vieną vakarą Kasparas man sako:
– Atsakymą turbūt žinau, bet vis tiek… Noriu pakviesti tave į Måneskin koncertą. Koncertas vyksta 06.07, Vingio parke. Patys Måneskin koncertuoti pradės apie 22h. Kūdikiui reiktų atskiro bilieto, todėl Kamilį paliktume mano tėvam, kad pas mus namuose su juo pabūtų, o nutrauktą pienuką sumaitintų švirkštuku arba šaukšteliu, – pratęsia Kasparas.

Akimirką tyliu. Koks neįtikėtinai skaudus prašymas! Ašaros kaupiasi vien apie tai pagalvojus. Atsakau nuoširdžiai:
– Aš galiu dėl tavęs eiti į koncertą. Dėl tavęs galiu palikti sūnelį, galiu. Bet aš negaliu tau pažadėti, jog koncerto metu sugebėsiu atsipalaiduoti. Negaliu pažadėti, jog neprabliausiu visą koncertą. Atsiprašau, bet negaliu. Abu žinom mano charakterį, žinom, kokia esu. Atsimeni Jurgos koncertą, į kurį nenorėjau eiti, nes ji tada man nepatiko? Visą koncertą praverkiau ir dar migrena prasidėjo. O Foals koncertą Vilniuje, kai jie man dar nepatiko, bet ėjau dėl tavęs? Galų gale palikau jus su draugu prie scenos, o pati gulėjau ant suoliuko ir verkiau. Arba net tas pas pavyzdys su Ayia Napa (Kipre esančiu miesteliu) – nenorėjau varyt tūsint vakare, bet dėl tavęs ir draugės išvariau. Ir pusę laiko buvau surūgus kaip kefyras ir gadinau visiem nuotaiką ir vakarą…
Kasparas atsidūsta:
– Ech, kaip liūdna…
Suspaudžia širdį, kad dėl vaiko sakau savo vyrui „ne“. Prapliumpu ašarom. Atsiprašinėju, bet tuo pat ir gailiai priekaištauju „tu verti mane rinktis tarp jo ir tarp tavęs, o man tai yra be proto skaudu“.

Aš pati nesugebėjau suprasti to antgamtiško ryšio tarp vaiko ir mamos. Visada stebėdavausi artimoje aplinkoje esančia mama, kuri nuolat būna kartu su savo vaikais, niekada neina su vyru dviese į pasimatymus. O štai dabar vien nuo minties, kad išsiskirtume su Kamiliuku, mane purto. Tiesiogine to žodžio prasme, man bloga, pykina, ir graudu vien pagalvojus. Ir aš nieko negaliu, bent jau dabar, bent jau kol kas, su tuo padaryti. Aš esu jo dalis, o jis mano. Noriu visur varyt, dalyvaut, būt su draugais, sportuot, atostogaut, keliaut! Noriu! Bet tik ne atskirai! Tegul Kamiliukas visur būna kartu ❤️
Prisimenu save anksčiau ir žinau, kad daugeliui aplinkinių šitas negalėjimas atsiskirti yra baisu 😄 Bet taip veikia gamta ir natūrali atranka, išgyvenimo instinktai. Taip, aš suprantu, kad nieko sūneliui neatsitiks, jei jis pusdienį pabus atskirai. Bet mūsų ryšys ir hormonai taip veikia, kad kol kas dar nesu tam pasiruošusi. Ir bloga vien pagalvot 🤢

Bet pažadėjau vyrui, kad eisiu su juo į kiną, kol kas nors Oze stumdys vežimą 🙈🙈🙈 Dienos ir filmo dar neišsirinkom, bet tikiuos tas filmas bus toks geras, kad užmiršiu, jog esu mama 😀

***
Nemėgstu savo šeimos gydytojos. Atėjom šiandien ir kaip tik pakliuvo vizito laikas po 1h 40min būdravimo. Tai reiškia, kad Kamiliui laikas miegoti ir jis bus piktas. Žinojau, kad rėkaus, tai nesiparinau (nieko nepadarysi gi, pas gydytoją tai reikia nueiti). Ateinam, Kamilis iškart serenadas traukia, visuose kabinetuose girdisi 😀 Gydytoja greit priėmė, truputį paraminau kiek gavosi, bet principe zyzė visą laiką. Užsirašėm skiepui ketvirtadienį. Ir gydytoja šovė tokį „bet skiepui ateikit ramesni, ne tokie kaip dabar“.

Jo tai aišku aš žinokit specialiai atėjau su piktu vaiku :DD Ir tikrai galiu kontroliuoti, kada jis rėkia, o kada ne.

– Ir dar reikia, kad neatpiltų po skiepo, tai geriau nemaitinkit prieš ateinant, – priduria gydytoja.

Eikit šikt su savo neįgyvendinamom sąlygom, net juokas paėmė 😀 Mano Kamiliukui čia reiškia „ateik badaujantis, bet gerai nusiteikęs“ 😀

***

Skundžiuos šeimos gydytojai, kad Kamilis daug atpylinėja, realiai po kiekvieno maitinimo.
– Tai gal labai godžiai valgo?
– Jo, – sakau.
– Tai va. Per lieso pieno prisivalgo ir dėl to atpylinėja.
„Per lieso pieno“ :)))) Nėr tokio dalyko, jei ką.

***