07.09, šeštadienį, išsiruošėme į Nidą atostogauti. Kasparui ten vyko tinklinio stovykla – nuo pirmadienio iki šeštadienio, po dvi treniruotes per dieną. Viena treniruotė trunka ~2h, tad ~4 valandas per dieną praleisdavau viena su Kamiliuku.
Apsistojome ten pat, kur prieš metus. Buvo gera grįžti į Nidą, ji mus pasitiko kaip visuomet kvepianti, graži, rami ir svajinga. Lygiai prieš metus abu čia sportavome, kepino saulė, termometrai siekė 29-30 laipsnių. Lakstėme trumpučiais rūbais, treniruotes užbaigdavome jūroje, valgydavome daug ledų, deginomės. Sportinio įkarščio net Baltija neatvėsindavo.
Tad šiais metais įsimečiau keletą suknelių, basutes, sportinius šortukus ir maikutę. Ir dar dvi knygas. Turėjau daug planų: žaisti tinklinį po Kasparo treniruočių, maudytis jūroje, stebėti Kasparą žaidžiantį, kol Kamiliukas snaus paplūdimio palapinytėje nuo vėjo, dar planavau vaikščioti su vėžimėliu svaiginančiais Nidos takais, valgyti daug ledų, degintis, skaityti, žodžiu, atostogauti taip, kaip visada.
Ne gana to, paprašiau Kasparo paimti droną ir fotoaparatą. Svajojau pafilmuoti Kamilio pirmąsias atostogas. Galvoje netilpo įvairiausios akimirkos – kaip Kamiliuko kojas merkiu į jūros vandenį, kaip aš guliu ant smėlio, jis guli šalia, šypsosi, ir dronas filmuoja mūsų veidus, tada pakyla, matosi jūra, bangos, paplūdimys. Kaip pušų alėjoje iškėlusi Kamilį virš savęs suku, ir sukuosi pati, su dailia besiplaikstančia suknyte. Viskas buvo apsvajota, tereikėjo tik padaryti ir nufilmuoti 😊
Paklauskite labai logiško klausimo – ar pažiūrėjau orų prognozes?
Taip, pažiūrėjau. Pažiūrėjau į tą rodomą lietų visom dienom, pagalvojau, kad Nidoj visada neteisingas prognozes rodo, ten visada šilta ir gera, ir neįsidėjau sau nei striukės, nei antrų kelnių, nei antro megztinio. Ir dar iš Kasparo šaipiausi kam jam trejos kelnės.
Na tai štai tokios buvo atostogos… Mintyse ir lūkesčiuose. Galėčiau čia užbaigti rašyti ir realybę pasilikti sau 🙂
Antrą dieną užsisakiau internetu šiltą džemperį, kad atsiųstų į Nidą. Pristatymas per 1-2 darbo dienas. Bet blogai nurodžiau pašto kodą, džemperį gavau dieną prieš išvažiuojant iš Nidos.
Kamilio rūbus skalbiau kasdien, kad nepritrūkčiau netyčia šiltų. Meldžiaus, kad neapvemtų ir neapšiktų savo vienintelio kombinezono.
Maudymuko ir sportinių rūbų… Taip ir neužsidėjau.
Basutės taip ir pragulėjo mašinoj ant kilimėlio.
Pirmadienį, Kasparui išėjus į pirmąją treniruotę, staiga likau su savo buitim, tik pasunkinta – mažai vietos, nėra visų namuose naudojamų daiktų, nepatogi siaura lova, nėra indaplovės, nėra džiovyklės. Na, iš buities galima pabėgti – išsiruošėme prie jūros. Nelijo, švietė saulė ir pūtė baisingas vėjas. Nusileidom laiptukais nuo kopų į paplūdimį… Kamilis pradėjo rėkti. Palapinytė neapsaugo pilnai nei nuo vėjo, nei nuo saulės. Reik pamaitint, nepatogu, Kamilis rėkia. Tinklininkai nustebę dairosi, kam čia tas vaikas, ko jis čia rėkia. Ištraukt ir raminant laikyt stačiai neišeina, nes iš vienos pusės saulė, iš kitos pusės vėjas. Visur smėlėta. Žodžiu, 15min prasikankinom abu ir movėm atgal, į miškelį, į pavėsį, kur nei saulės, nei didelio vėjo…
Ir mano jau mintyse nufilmuoti kadrai staiga susprogo kaip oro balionai.
Antradienį nebenorėjau streso ir nė nebanžiau lįsti prie jūros. Nervinausi, kad kavinėse niekur nėra šilto vandens ir nepatogu pampersus keisti. Nervinausi, kad Kasparas pramogauja, o aš neatostogauju. Nervinausi, kai Kamilis rėkė, o Kasparas parašė, kad dar po treniruotės varo išsimaudyt jūroje. Nervinausi, kad jam treniruotė užtruko 45min ilgiau nei planuota ir negalėjau normaliai pavalgyti. Nervinausi, kad esu viena, kad šalta, kad pavargau. “Noriu namo” – parašiau Kasparui. “Namo į Vilnių”.
Bet žinojau, kad namo nevažiuosim, Kasparui juk stovykla ir šiaip.. esu gi drama queen. Sekantį rytą sukroviau savo sukneles ir visokius vasarinius nereikalingus rūbus į atskirą nedidelį lagaminą. Ten sukroviau ir Kamiliuko trumpučius vasarinis rūbelius, kurių nupirkau naujų mūsų atostogoms. Lagaminą ir skrybėles išnešiau į mašiną. Išnešiau į mašiną savo nepamatuotus lūkesčius ir nerealistiškas svajones, viską supakavau, uždariau, užrakinau ir man palengvėjo. Nebesitikėjau nieko, nei maudytis, nei sportuoti, nei degintis, nei skaityti. Norėjau tik tiesiog praleisti laiką su savo šeima, savo mylimiausiu vyru ir sūnumi.
Aš esu toks žmogus, kad man fainiau nusiteikt pesimistiškiau. Man taip lengviau.
Ir tada iš tiesų ėmiau atostogauti. Vaikščiojau su vežimu miškelių takais (ant smėlio šiukštu nelindau!), skaniai kartu su Kasparu valgiau pietus ir vakarienes kavinėse ir retsykiais namuose, maliausi su Kamiliu lovoje rytais, gan anksti eidavom miegoti… Ilsėjomės ir buvo smagu. Džiaugiausi naujais pasiekimais: pavyko Kamilį pirmą kartą prajuokinti (TAAAIP), pavyko užmigdyti glostant prie white noise, pavyko dalinai nebestumdyti vežimo jam užmigus. Kamiliukas daugiausiai buvo ramus ir rimtas, susidomėjęs stebėjo gamtą ir ypač mėgo žiūrėti į marių bangeles. Kaip visuomet daug ir dažnai valgė, žindžiau visur, kur pakliuvo, ir nesulaukiau nei vieno komentaro ar nepritariančio žvilgsnio. Kažkaip aplinkiniai komentuoja tik tada, kai vaikas rėkia. Ir tada, kai esi turguje 😀
Tačiau turėjau dar vieną atostogų dilemą – vis dėl kažko susibardavome su Kasparu. Na gerai, aš susibardavau, jis kaip visad dėl nieko nepyko. Tai zyzdavau, kad ryte besiruošdamas į treniruotę mus pažadina, tai zyzdavau, kad vėluoja į treniruotę, po to zyzdavau, kad vėluoja grįžti. Zyzdavau, kad man sunku pagamint valgyt ir skalbt rūbus ir dar vaiką prižiūrėt. Ir paliūdėdavau, nes kažkaip atrodė, kad nesugebu normaliai bendraut. Ne visada, bet momentais. Ypač jei Kasparas pramogaudavo, o aš migdydavau rėkiantį Kamilį. Bet juk tai aš jį paskatinau dalyvauti šioje stovykloje, tai aš įtikinėjau, kad bus faina, kad jam reikia pailsėti ir atsipūsti nuo darbų. O dabar bumbu nepatenkinta, nes… Nes nežinau. Vaikščiojau su Kamiliu palei marias ir galvojau – nu tai kas man blogai? Pagalvojau taip. Man nepatinka, kad aš priekaištauju. Tačiau kažkodėl keistis pati aš nenoriu, noriu kad štai staiga Kasparas pradėtų greitai rytais susiruošti, nevėluoti, nebūti lėtas. Sužadėtuvių kursuose mums kalė į galvą: jei nori, kad kažkas pasikeistų santykyje, gali keistis tik pats. Nu ir gerai, galvoju. Pabandysiu šiandien nepasakyti nei vieno priekaišto. Ir… Ir man pavyko! Antrą dieną vėl galvoju, vėl bandysiu. Sąmoningai. Prasižioju bumbėt ir įsižnybiu sau. Užsičiaupiu. Pamąstau. Ir taip visas likusias atostogas. Ir žymiai buvo geriau!
Štai pirmasis pavyzdys:
Į Nidą vežėmės mano elektrinį paspirtuką, kad Kasparui patogu būtų iki treniruočių nulėkti. Paskutinės treniruotės metu paspirtuką sulijo ir jis sugedo. Tą pastebėjome tik sekmadienį, kai jau reikėjo važiuot iš Nidos. Paspirtukas ėmė iš niekur nieko kartais pypsėti. Taip šaižiai “pyp pyp pyp”. Pauzelė ir vėl “pyp pyp pyp”. Kasparas atsiprašinėjo ir labai liūdėjo, nes jautėsi kaltas, kad paliko paspirtuką po lietum. Kad jaustųsi geriau, prisipažinau, jog namie Vilniuje neatsiklausus suvalgiau 500g šokolado plytą, kurią jis parvežė draugam iš Norvegijos. Ne tik suvalgiau, bet ir nepalikau paragaut, kad nesužinotų, jog suvalgiau (jis pamiršo, kad tokią buvo nupirkęs). Ir nebumbėjau dėl paspirtuko, juk čia tik daiktas… Bet tada mums teko važiuoti iki kelto, kol Kamilis miegojo. Ir paspirtukas taip garsiai ir dažnai ėmė pypsėti. Balsu sakydama “šššš” bandžiau užgožti tą pypsėjimą. Norėjau išmesti tą paspirtuką pro langą, nes jis žadino Kamilį. Norėjau bartis. Bet pažiūrėjau į vairuojantį vyrą. Dūsaujantį, gniaužiantį rankomis automobilio vairą, net turbūt arti ašarų. Jis pyko ant savęs. Jis pyko ant paspirtuko. Jis liūdėjo, pergyveno, gailėjosi, dūsavo. Reikėjo Kasparą guosti, o ne ant jo pykti. Taip ir dariau. Nepriekaištavau, o raminamai paglosčiau, kiek pavyko (mat sėdžiu gale prie Kamiliuko, miegodamas jis laiko man už rankos). Na o Kamilis nuo pypsėjimo… Taip ir neprabudo 🙂
Štai antrasis pavyzdys:
Po Nidos dvi paras dar buvome Palangoje, Kasparas čiuožinėjo vandenlente. Ir štai antradienį jis pasiėmė bilietą dviem valandom. Sutarėm, kad baigs truputį anksčiau – reikia spėti išvažiuoti į Vilnių ant Kamilio miegelio. Kasparas turėjo grįžt pas mus 13:40. Laukiu laukiu, kaip nėr, taip nėr. Jau nervuojuos, nes Kamilis pyksta, zirzia. Kasparo maistas šala. Žiū – pareina, 13:55. Pirma emocija – pyktis. Bet tada matau, kaip skuba, tempia tą savo sunkią vandenlentę, lenkia kitus žmones, vos ne bėgte. Žinau, skuba pas mus. Susitikus atsiprašo, sako, pats pasileido nuo virvės, kad tik greičiau grįžtų, užtruko, nes didelė eilė buvo… Žinau, norėjosi jam ilgiau paplaukti. Žinau, nenorėjo jis vėluoti. Negriaunu savo streak’o, nebumbu. Pabučiuoju ir paraginu greičiau krapštytis, greičiau lekiam namo. Ir nepykstu, o džiaugiuosi, kad grįžo. Suprantu, juk viskas priklauso nuo.. Nuo nusiteikimo, nuo požiūrio, nuo lūkesčių.
Aš įtariu, kad daugelis gal nerelatins, ty visų charakteriai skirtingi. Kažkas natūraliai niekada nepyksta ir nepriekaištauja. O aš esu karštakošė, mano susierzinimas pilasi iškart. Esu degtukas, ir sąmoningai turiu valdytis, kad neužsidegčiau ir nesudeginčiau visos dėžutės. Todėl nepurkštauti man yra didelis darbas ir pasiekimas! 🙏
Ar jau pabaigiau šį irašą? Dar ne! 🙈
Išvažiavom antradienį iš vandenlenčių parko į Vilnių. Kamilis iškart mašinoj smigo. Ir Kasparas staiga sako, kad mums dar reikia į degalinę. Kažkokio tepalo trūksta. Nesu sužavėta. Noriu namo, nenoriu, kad Kamilis prabustų. Degalinėj leidžiu white noise, Kamilis miega. Kasparas apžiūrinėja mašiną, vis patranko durim, žodžiu, nervina 😀 Tyliu. Išvažiuojam iš degalinės, po kokių 750m nusuka nuo kelio. Piktai spoksau į jį. Bet mes tylim, kad neprižadintume Kamilio. Jis išlipa iš mašinos, matuoja tepalo lygį. Tupiasi po mašina, kalbasi telefonu su tėčiu. Nervinuosi, galvoju “nu kodėl negalim viso šito padaryt Vilniuje???” (Taip, esu peroksidinė blondinė iš anekdotų, kai kalba eina apie automobilius). Tada Kasparas išjungia variklį ir tyliai sako: “Kiauras tepalo bakas, po mumis bala. Nebegalim pajudėt su mašina iš vietos”.
Pažiūriu į miegantį Kamilį, į visus jau sukrautus daiktus aplink, į sunerimusį vyrą. Vėl į Kamilį. “Tai ką? Gali sprogti mašina jei važiuosim?” – tyliai klausiu savo standartinio klausimo. Visada klausiu, ar gali sprogt. Lemputė, jei paliesiu. Siurblys, jei išimsiu laidą iš rozetės, kai jis dar veikia. Fenas, jei išimsių laidą iš rozetės, kai jis dar veikia. Paspirtukas, jei peršlapo lietuje. Kasparas visada juokiasi iš manęs. O štai dabar pažiūri į mane rimtu veidu, pagalvoja ir sako “nu gali, ką žinau”. Mintyse lengva panika. 1km nuo Palangos. Kažkur. Lauke. Su daiktais. Su Kamiliu. Po mumis tepalo bala. “Tai liksim Palangoj?” – klausiu. Ir staiga dingsta panika. Nebesinervinu. Paleidžiu. Tai tik dar vienas nuotykis! Viskas bus gerai! Paima juokas iš situacijos – tam turiu jums du video:
Kasparas paspirtuku važiuoja iki autoserviso. Gaunam vietą apžiūrai, nuvažiuojam mašina ant elektros iki autoserviso, išeinam su vėžimu į Palangą, sėdim kavinėj, valgom makaronus. Kur šiąnakt nakvosim? Nežinom. Kaip grįšim namo? Nežinom. Ar tas mechanikas nėra sukčius? Nežinom. Bet žinom, kad turim vienas kitą. Jaučiuosi laiminga. “Mano namai yra su tavimi.. Vadinasi, aš namie” – šypsausi Kasparui. Jis geria labai skanų braškinį limonadą. Sako man “žinai, dabar Kamilio priežiūra atrodo tokia lengva ir be streso, palygint su visa šita mašinos istorija”. Pablūdijam dar po Palangą. ~18h gaunam žinią, kad mašina laikinai pataisyta ir galim važiuoti ja į Vilnių. Po pusvalanduko jau sėdim Lexuse, lekiam Vilniaus link.
– Ach, kaip mums pasisekė! – su palengvėjimu atsidūsta Kasparas.
– Žinai, šiose atostogose vieną pamoką išmokau – viskas priklauso nuo požiūrio! Gali sakyt, oi kaip nepasisekė, sugedo mašina. Arba gali sakyt, oi kaip pasisekė, ji sugedo Palangoje, o ne Nidoje ar autostradoje! Ją taip greit pataisė! Mums taip pasisekė! Viskas priklauso nuo požiūrio! ❤️
Atsakymai į “Atostogos su 3 mėnesių kūdikiu”: 3
Šitas įrašas neabejotinai yra mano favoritas! (kol kas) 😀 labai smagiai susiskaitė, gera, kad dalinies gyvenimu 🙂
Respekt! Puikiai susitvarket su sunkumais, puikiai viską susiorganizavote!👍
Linkiu daugiau tokiu kelionių su Kamiliu ir daugiau tokiu iššūkiu! Palikti komforto zona yra drąsu – bet kaip malonu kartu visus sunkumus įveikti!
Apkabinu visus tris❤️ Jus – šaunuoliai!
Pukus įrašas ( kiek reikėjo tam stuktūrizuotam apmąstymui ūpo- super). Puikios tiesiog atostogos. Svarbiausia- neliūdnos- visi grįžot SVEIKI ir bendrom pastangom laimingi.
Tikrai puikiai susidorota su pirmom šeimos atostogom: oru ir aplinkybėm, kas dar labiau įrodė, kad jūs labai savarankiški ir, svarbiausia, neabejingi kits kitam ir kits trečiam.
O ir pamoka, kad „striukę” atsotogoms reikia vežtis, svarbi.
Taigi teks vėl naujas atostogas planuoti- gal tos bus mažiau „lietingos” 🙂 , o ir tikrai vėl kažkuo kitokios, nei tikėtasi.