Karšta savaitė. Karštos naktys. Saulė plieskia pro langus nuo ryto iki vakaro, kambariai prišyla, prisisunkia drėgmės ir vasaros svilėsio. Gyvename svetainėje ir virtuvėje – čia veikia kondicionierius. Deja, bet darbo kambario bei miegamojo neatvėsina. Tad naktys tampa tikru išbandymu.
Bandėme miegoti svetainėje ant čiužinio – buvo blogai, nes per kūnus vaikščiojo stiprios šalto-karšto oro srovės. Baisu, kad Kamilį perpūs.
Bandėme miegoti naktį atsidarę plačiai langą – buvo blogai, per karšta.
Na, o šiandien bandymai pasiekė kulminaciją ir naktį nemiegojo niekas – nei mes, nei Kamilis, nei… katinas Rubis. O viskas buvo taip:

Šiaip ne taip užmigau šlapiais plaukais ir su drėgnu rankšluosčiu. 2 nakties Kamilis prabudo, standartinis laikas pavalgyt bei susirast lovoje mamytę. Pasiėmiau jį kaip visada pusiau ant savęs, Kamilis bežįsdamas greit užmigo. O man – be proto karšta. Tvanku. Kamilio šiltos rankytės ir kojytės, mane apsivijusios, dar labiau kaitina. Na gerai, galvoju. Pabandysiu perkelt jį į lovelę ir įjungsiu feną (fenas kabo ant lubų virš lovos, bet jo nejungiam, kai Kamilis guli lovoje, kad neperpūstų). Palaukiau 5 min. kol įmigs, atsargiai paguldžiau į lovytę. Ech, kur tau. Iškart pradėjo rankom mosikuotis, atsimerkė, ėmė zyzti ir verkti. Išsigandau, kad visai prabus, tad vėl užsikėliau ant savęs, vėl valgo, vėl smigo. O aš visai išsibudinau. Taip karšta. Guliu guliu, guliu guliu, miego nė kvapo. Galų gale pažadinu Kasparą, paprašau atidaryti miegamojo duris, visu pajėgumu įjungti kondicionierių bei stovimą vėjelį, kad jis įpūstų šaltą orą į mūsų kambarį.

Planas, atrodo, pavyko. Pasidarė vėsiau ir pagaliau užsnūdau. Bet atidarytas duris suuodė katinas. Girdžiu, lipa ant lovos. ”Miau” – žadina plonu balseliu. Baksteli snukučiu man į ranką. Prieina Kasparui prie galvos. Šis susinervinęs nukelia Rubį nuo lovos. Op – vėl jis laipioja po čiužinį. ”Miau”, ”miau”… Kasparas vėl numeta jį ant žemės ir išveja iš kambario. Katinui smagu. Prasidėjo žaidimų valanda! Jis koridoriuje įsibėgėja ir įlekia į mūsų kambarį, šoka ant lovos, po lova, ima draskyti lovos kraštą. Kasparas atsistoja, bando jį pagauti. Bet kur matyta, kad mieguistas vyrukas pagautų vikrų, padūkusį katinuką. Rubis neria į koridorių, apibėga ten ratuką, grįžta, išvengia Kasparo rankų, pasislepia po lova. Rubis būtų geras regbio žaidėjas. Tupi po lova. O Kamilis išsibudina. Žiūri į mane didelėmis akimis. Dieve, galvoju, tik tu nesugalvok irgi regbio pradėt žaist. Kasparas krenta ant lovos iš beviltiškumo. Rubis, matydamas laisvą aikštelę, vėl apibėga savo ratuką. Imu Kamilį maitinti ir sakau Kasparui: prismauk tu tą katiną. Rubis, tarsi supratęs, kad atmosfera kaista, neria iš po lovos, vėl lekia į koridorių, barška visos grindys, nagai caksi, kudlos dulka, o Kasparas prišoka prie miegamojo durų ir greit jas uždaro. Rubis nebespėja įrūkt į kambarį ir mes liekam be katino. Karštyje ir tvankume.
Mintyse galvoju – pagaučiau aš Rubį, už pakarpos išneščiau ir po šaltu dušu pakiščiau. Zaraza. Įsivaizduoju, kaip jam nepatiktų. Ot aš jį papurtyčiau!!! Viskas. Kitą naktį jis miegos uždarytas darbo kambaryje. Vienas. Karštame ir tvankiame kambaryje. O mes ramiai laikysime savas duris atidarytas. Taip jam ir reikia!

Man palengvėja nuo tokių žiaurių minčių, ir grimztu į miegą… Pirtelėje.