Glostau besišypsančio Kamiliuko galvytę. Plaukučiai tokie švelnūs, kaip pūkeliai, švelnesni už šilką, švelnesni už kašmyrą. Jo akys – pačios nuostabiausios, užbūrusios visą mano esybę. Pabučiuoju sūnelį. Ir staiga pagalvoju: ”Kažkada jį bučiuos svetima mergina! Kaip baisu!”. Manyje iškart užverda karštas dialogas (nesakykite, kad niekada nesiginčijate patys su savimi!):

– Reikia džiaugtis, kad kažkada Kamilis susiras antrą pusę ir, tikiuosi, bus laimingas, – ramiai ir rimtai sako mano protas.

– Bet jis mane paliks!!! Nesąžininga! Juk tai aš pirmoji jį pabučiavau, man pirmai jis nusišypsojo, juk būtent mane dabar jis miega apsikabinęs! Aš su juo leidžiu kiekvieną dieną ir naktį, naktį ir dieną. Aš keliuosi naktį dėl jo, aš jį maitinu, mankštinu, prausiu, glostau, auginu! Mes be galo mylim vienas kitą! – karštai atsako mano širdis.

– Tai jeigu tu jį iš tiesų myli, vadinasi, labai džiaugsiesi, kai jis susiras antrą pusę. Ir palaikysi tuos santykius. Ir netgi pamilsi tą jo išsirinktą antrą pusę, nesvarbu, patiks ji tau ar nepatiks.
– O ne! Aš visai nenoriu, kad jis įsimylėtų kažką kitą!
– Tu jau pamiršai, kad vaikas ateina ne tau, o per tave? Jis ateina savitas, unikalus, kitoks negu tu, kitoks negu tėtis, kitoks negu visi jo protėviai ir promotės. Jis ateina gyventi savo gyvenimo.
– Tu esi žiaurus, racionalus, niekam nereikalingas protas! Ar tu nesupranti, kad man jau dabar skauda??? Nenoriu net pagalvoti, kad Kamiliukas paims trenks durimis ir išeis pas kažkokią svetimą bobą!!! – mano širdis visada buvo drama queen.
– Leisk man tau priminti gražius žodžius, kurie dar prieš keletą metų paliko mums abiems didelį įspūdį! Tik šįkart skaityk juos jau nebe kaip vaikas, o kaip mama:

“Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie – savęs išsiilgusio gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.
Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias. Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne sielas, nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galite, stenkitės būti į juos panašūs, bet nesistenkite juos padaryti panašiais į save. Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykštėj dienoj. Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.”

Tu, mama, esi tik lankas. Paleidai strėlę, ir ji atsiskyrė. Strėlė skrodžia padanges, kyla ir krenta, juda pirmyn nepriklausomai nuo tavęs. Ir jūs jau niekada nebebūsit vienas, strėlė jau niekada nebesugrįš.

– Eik tu šikt, – atsako širdis ir trenkia durimis. – Niekam aš savo sūnaus neatiduosiu.

Ne veltui kunigas A. Toliatas sakė, kad ilgiausias kelias pasaulyje yra kelias tarp proto ir širdies 🙂