Vienas vyras pasakė vienai moteriai: “Ech… Ar atsimeni? Ar atsimeni, kai seniai, dar net susituokę nebuvom, vasarą keletą dienų gyvenom sodyboj? Kiek mes mylėdavomės! Ryte, per pietus, o po to dar vakare! Ar atsimeni? Kokie tai buvo laikai…”

Yra toks truputį vulgarus anekdotas:

“Numirė diedukas. Kitą naktį močiutė užsiiminėja spiritizmu ir iškviečia jo vėlę ir klausia:
– Na, tai kaip ten tau? Ką veikiat… Pasakok!
– Na… Iš ryto pavalgom, o paskui krušamės, pamiegam, pavalgom ir vėl krušamės… Ir taip visą dieną, visą savaitę.
– Siaubas! Visai ne taip Rojų įsivaizdavau!
– Aš ne Rojuj… Aš Australijoj, į triušį reinkarnavausi…”

Kažkada kone su visais pliurpdavom apie lovos reikalus. Bet kažkaip kuo tvirtesnius santykius žmonės kuria, tuo labiau tam tikros temos lieka tik tarp partnerių. Normalu, juk susitikus su drauge nešausi iš oro klausimo “Nu, tai dažnai mylitės?”. Dar labiau būtų keista kalbėtis tokia tema su vyresniais suaugusiais ar giminaičiais. Net mano sekamos itin atviros nuomonės formuotojos (influencerės) nieko nepasakoja apie intymią gyvenimo pusę. Na, todėl ir pavadinimas toks – intymu. Vadinasi, viską pasilieki sau ir antrai pusei. Ir gyveni tokiom truputį užrištom akim, paspėliodamas, o kaip kitiems einasi, ar ir jiems taip būna, ar čia taip ir anaip gerai, ar normalu? Bet šiaip bent jau man (va va, net nežinau kaip kitiems!), mylėjimasis yra, nu, žiauriai svarbi santykių dalis. Ir būtent todėl aš labai bijojau susilaukti vaikų. Ir čia buvo vienintelis mano argumentas kodėl ne.

Visada truputį varva seilė, kai matau kitus jaunuolius Medaus Mėnesyje. Man Medaus Mėnuo – kai ryte tipo kažką biški aplankai, per pietus be jokio sąžinės graužimo ir skubėjimo maliesi dviese kokias dvi valandas lovoj, tada sočiai pavalgai ir vakare vėl kažką ant vaizdo truputį aplankai. “Turistauju”, sakai visiems. Iš tikrųjų labiausiai lauki kada grįši per siestą namo ir vėl šoksi į lovą. Supranti, kad namie irgi lova yra, bet atostogose viskas kitaip. Nuotaika kita.

Esu ne sykį apsiverkusi, kai atsimindavau save dar prieš nėštumą ovuliacijos laiktarpiu. Mano gyvenimas susidėdavo iš dviejų epizodų, kiekvieno trunkančio apie dvi savaites, kuriuos galima apibūdinti maždaug taip: “super laiminga įkaitusi šikną kraipanti besišypsanti plaukus pasileidus rujojanti kumelaitė” ir “eikit visi šikt aš guliu dabar ant sofkės susisukusi į kaldrą niekur neisiu nieko nenoriu mano galva neplauta ir mano gyvenimas šūdas”. Ir dvi savaites keisdavo sekančios dvi, žinojau, kad nieko nekontroliuoju, kad hormonai daro savo, kad net nežinau, kur esu tikroji aš. Visą laiką hormonai spausdavo man smegenis. Bet tos dvi savaitės, kur skrajodavau padebesiais, būdavo vertos atkentėt tų dviejų savaičių po žeme 🙂 Ir aš žiauriai bijojau netekti tų savo “nenormaliai laiminga ir horny” savaičių, be proto. Bijojau, kad kai pastosiu, daugiau niekada nebenorėsiu mylėtis. Ir bijojau, kad kol žindysiu, irgi nenorėsiu jokio fizinio artumo.

Tiesą sakant, aš nežinau, kas kiek laiko poros mylisi. Turbūt kiekviena suranda savo.. Ritmą. Bet kiek tik tenka girdėt, visi pradžioj būna kaip tie triušiai iš anekdoto. Ir, kažkaip tikiu, kad visiem yra buvę periodų… Subtiliai pavadinkim “poilsio periodų”. Darbai, ligos, mokslai, įtemptos savaitės, tenka atskirai pagyvent pabūt ar pakeliaut. Man atrodo, kad kartais sunku tuos periodus išnešioti tik savy, gal būtų lengviau, jei daugiau kas dalintųsi savo išgyvenimais šia tema. Juk visiems būna!!! Pavyzdžiui, po gimdymo 6 savaites mylėtis nerekomenduojama/negalima. O aš realiai visas jas ir kraujavau dar po gimdymo 😐 Bet, tiesa, buvo daug lengviau “išgyventi”, nei galvojau. Nebuvo kada galvot apie tai, reikėjo rūpintis sunkiai miegančiu, papus graužiančiu rykliuku. Atsimenu, Kamiliui buvo gal trys savaitės, kai netikėtai prasilenkdami koridoriuje su Kasparu pasibučiavome ilgesniu nei 1 sekundės bučinuku. Ašaros sužvilgo tada akyse. Pasirodo, ir pagimdžius galima pajausti… Aistrą? 

Žinoma, kaži ar kada nors sugrįš tas “triušių” gyvenimo etapas. Bet džiaugiuosi, kad pavyko prisitaikyti prie naujų hormonų (ar jų nebuvimo, ar kaip čia pavadint). Nėštumo metu reguliariai skirdavome laiko fiziniam kontaktui, iš anksto suplanuodavom laiką kiekvieną savaitę, porai valandų. Nebūtinai kalbu grynai apie seksą, o apie visokius fizinius prisilietimus – pavyzdžiui, labai mėgdavom kartu išsiprausti duše. Kasparas išplaudavo man galvą (žiauriai mėgstu kai man plauna galvą)… Kamiliui buvo kokie 3 mėnesiai kai pirmą kartą vėl kartu nulindom į dušą. Mūsų bernelis be priežiūros gi nemiega, tai palikom būdrauti ant vonioj patiesto kilimėlio. Pridėliojom žaislų ir Kamilis patenkintas žaidė. Bet tas galvos plovimas vienas kitam nebe toks romantiškas kai kas keliolika sekundžių vis tikrini, ar sūniukui nenuobodu, ar viskas gerai, ir lenkiesi putotom rankom muzikytę ant žaisliuko įjungti. Bet nu čia dalis tėvystės, ir jinai labai svarbi. Man – žiauriai svarbu surasti laiko fiziniems prisilietimams. Tebūnie gal jie kartais nebe tokie kokybiški, arba gal ne ant kiekvieno užsigeidimo, bet aš laiminga, kad jei nori – pavyksta ištaikyt laiko vienas kitam. Neretai truputį labiau kūrybiškai tenka į visą reikalą pažiūrėt…

Dabar bijau, kas bus kai Kamilis bus didesnis. Bijau, o kaip įmanoma bus rasti vienas kitam laiko kai turėsim du vaikus? Kai pvz vienas miegos su didesniu, kitas su mažesniu? O gal tada poros jau nebesimyli, gal jau nebereikia to fizinio kontakto?

Hm, bet jei nebereikia, tai turbūt čia tos 50% porų kur išsiskiria?

PS: Gal turit idėjų, apie ką būtų įdomu paskaityti? Truputį įkvėpimą pamečiau, labai padėtumėt! Laukčiau tiek anoniminių komentarų, tiek asmeninių žinučių 😉