Esu daug kartų girdėjusi mintį, jog paprastai dėl tėvų skyrybų vaikai linkę kaltinti save. Na, ir ne tik dėl skyrybų, bet apskritai dėl visų tėvų nesutarimų ir barnių. Galvodavau – durni tie vaikai 😀 Jie juk visai ne prie ko, jie nėra atsakingi už tėvų tarpusavio santykius.

Bet čia vieną dieną susimąsčiau, kad vis tik yra logikos, kodėl vaikas kaltina save. Mes su Kasparu, jei dėl kažko ginčijamės, kaip taisyklė tai susiję su Kamiliuku. Yra daugybė vietų, kur gali išsiskirti mūsų nuomonės. Pavyzdžiui, kaip migdyti ir kada migdyti, kaip rengti, kaip žaisti ir t.t. O čia kol kas tik lengvoji dalis, nes auklėjimas dar tik laukia. Turėsime susitarti ir vienodai reaguoti į įvairius Kamilio veiksmus (tarkim, jei mušasi darželyje, jei trenkia mamai, jei užsigeidžia kažko, o negavęs krenta ant grindų ir rėkia). Labai lengva nesusitarti tokiose situacijose. Štai išgirstu istoriją iš aplinkos kaip vienas mažas vaikas bedė pirštu į akį savo sesei ir klausiu Kasparo – o kaip tu būtum reagavęs? Abu gūžčiojam pečiais – nežinom.

Neseniai turėjom pirmą ginčą dėl Kamilio priežiūros (saugumo). Kasparas turėjo prižiūrėti Kamiliuką, kol aš kažką tvarkiausi namuose. Sūnelis žaidė su Rubio plunksnele ir netikėtai plastikinį ploną kotą susikišo į burnytę ir įsidūrė. Pradėjo baisiausiai verkti. Abu iškart persigandom – puolėm šviesti į burnytę, ieškoti, ar nėra žaizdos, ar nebėga kraujas. Nieko neradom, vaikas šiaip ne taip nurimo, bet aš aišku susinervinau ir užpykau. “Nebegaliu tavimi pasitikėti! Juk buvai šalia jo, kodėl neprižiūrėjai, negi taip sunku?” – įpykusi bariausi. Tačiau netrukus maitindama vaiką galvojau, kad gi ir man taip galėjo nutikti… Ir nutiks kažkada. Pradės vaikščioti, nugrius, įsistatys mėlynę. Nesužiūrėsiu aš jo, visi vaikai gi nuolat nubrozdintais keliais laksto. Galų gale ir dabar būna – nušliaužia nuo kilimo ant grindų, bam nosim į žemę, verkia. Nu o ką daryt? Aišku, motiniškas instinktas nori vaiką suvystyt į storą šiltą kaldrą ir uždaryt kambary ir niekur neišleisti. Tegul tupi viščiukas lizdelyje. Šaržuoju, bet tą motinišką saugojimą matau kone visose aplinkinėse porose:

Vyras sako: “Einam, tegul pažaidžia su smėliu”. Moteris nesutinka: “Taigi įsidės į burną!”. 

Vyras sako: “Leisk šuniukui palaižyt rankytę”. Moteris nesutinka: “Taigi pilna bakterijų!” 

Vyras sako: “Ištraukim biški ant saulytės tegul pabūna”. Moteris nesutinka: “Nudegs! Perkais! Negalima tiesioginės saulės spindulių.”

Vyras sako: “Pasodinkim biškutį”. Moteris nesutinka: “Stuburiukas iškryps!”

Vyras sako: “Leiskim pačiam va pastovėt, vos prilaikant”. Moteris nesutinka: “Negalima, pėdutės dar per silpnos!”

Vyras sako: “Leiskim šuniui šalia atsisėst”. Moteris nesutinka: “Neleisk šuns arti! Užgaus!”

Vyras sako: “Kam čia ta kepurė? Nuimkim.”  Moteris nesutinka: “Peršals ausytes!”

Vyras sako: “Tegul truputį paverkia, nieko baisaus neatsitiks.” Moteris nesutinka: “Duok greičiau man, reikia nuraminti!”

Visos šios ir dar daugiau panašių situacijų nutiko su Kamiliu, o kai kurios net ir daug kartų 😊 Pastebiu, kad moterų ribos mažesnės, todėl labai svarbu mokėti susitarti, nesipykti. Tėčių rolė, pagal knygas, ir yra mažylį padrąsinti, leisti jam rizikuoti, pasitikėti savimi, pažinti, gal kartais susižeisti, bet tuo pačiu pasimokyti ir.. vėl bandyt iš naujo. O mamoms kas belieka… Nusisukt ir nežiūrėt.

Kol kas su Kasparu susitarėme stebėt patys save, ar kitą kartą kai Kamilis susižeis (juk kažkada tikrai bus toks kartas ateity) susipyksime? Kaip reaguosime ir ar pavyks vienas kito nekaltinti? Tikiuosi, kad pavyks 🤞