“Kas aš esu?” – klausiu savęs keisdama sauskelnes. “Kas aš esu?” – beldžiuosi į savo esybę, kuri kažkur plavinėja tarp buitinių darbų ir rūpesčių. Lengva išdurnėti toje nesustojančios skalbyklės giesmėje. Džiovyklės ir skalbyklės unisonas namuose. Kas gi aš esu šitame viskame, šituose besimėtančiuose žaisluose, vaiko snargliuose, maisto gaminime, šitoje nesibaigiančioje, nesustabdomoje, viską ištaškančioje motinystėje? Prispaudžiu kojomis Kamiliui rankas ir per prievartą lašinu nosies lašiukus. Motina kankintoja. Kamilis žviegia.

-Gal pirksit šluotą? – Lidl parkavimo aikštelėje klausia diedukas. – Gal bent eurą turit? Aš, matot, darbo neturiu.

Spaudžia man širdį, gaila dieduko. Sunkūs laikai prasidėję. Aukštos palūkanos, brangus šildymas, infliacija, krizės ir karo baimė kvėpuoja man į nugarą. Bet ką aš veiksiu su tokia šiaudine šluota? Ir euro irgi neturiu, tik išmanų laikrodį su kuriuo galiu atsiskaityti. “Visų, Ievute, neišgelbėsi” – aidi giminaitės balsas galvoje. Vis tiek gaila. “Pabandykite turguje parduoti”, – atsiprašiusi ir atsisakiusi pirkti pasiūlau. Visų neišgelbėsi… O Ukrainoje karas. Vat čia tikroji baisuma… Dieve dieve, kas aš esu, iš kur to gailesčio vidinio nesibaigiančio, to nerimo, tos betikslės atjautos, kuri po to ramiai miegoti naktimis neduoda? Kokia mano paskirtis šitame rudeniniame laikinume, šitoje laikinoje žemėje, kurioje kažkada išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės?

Atsisveikindama su dieduku palinkiu jam sėkmės. Jis man dėkoja… Niekuo nepadėjau jam. Bet ar galiu visiems padėti? Mano visi resursai dabar keliauja Kamiliukui. Esu ištroškusi žmonių, bet laiką leidžiu su septynių mėnesių kotletuku. Ir to pasiilgau, ir to, ir to – apie draugus ir pažįstamus svajoju. Gal aš – vampyrė? Žinot, kur susitinki su žmogum, o jis tave emociškai išsunkia, išsiurbia. Tai vat aš jaučiuosi prisisiurbusi po susitikimų su žmonėm. Pilna įspūdžių, idėjų, minčių, įkvėpimo. Savotiškai pailsėjusi ir atsigavusi. Man reikia žmonių, esu absoliučiai socialinė būtybė. Bet diena iš dienos pliurpiu tik su savo sūniuku ir jau nebežinau apie ką pliurpti. Tyliu… Mintyse vėl klausiu – tai kas gi tu esi, Ieva? Mama ar moteris, senutė ar vaikas? Namų šeimininkė ar namų griovėja? Žmona ar vienuolė? Rašytoja, mokytoja, programuotoja, o gal – gyvūnų prieglaudos įkūrėja?

Apmąstymus nutraukia šikimo garsas. Reik vėl eit Kamiliukui dubcę plaut. Lia lia lia…

Ps – vyras su 38-39 temperatūra guli lovoj, tai atitinkamas ir išdurnėjimo lygis.