Nemažai moterų save pristatydamos į pirmą vietą deda “esu mama”. Ir tik po to teisininkė, vadybininkė, programuotoja, gydytoja, dėstytoja, trenerė… Nes kai tampi mama įstoji į tokį specialų mamų klubą. Visos kitos mamos žino, kad dabar jau turi daug profesijų…Tampi šeimos gydytoja, pediatrė, kineziterapeutė. Tampi dietologė ir maitintoja. Tampi trenerė ir mankštintoja. Dainininkė (lopšinių ir vaikiškų dainelių). Kulinarė ir virtuvės šefė. Be abejonės tvarkytoja ir skalbėja. Dar tampi logistikos ir planavimo profesionalė, bet tik tose srityse, kur liečia tavo vaiką. Jei poreikiuose nėr vaiko, o esi tik tu, tada dažnai esi prasta planuotoja. Kokias čia dar profesijas įgyji?… Ach taip, žindymo ir migdymo specialistė. Vaikų enterteininimo ekspertė.

Šiaip faina. Daug išmoksti tapus mama. Ne tik apie vaikus, bet ir apie save – tiek savo kūną, tiek charakterį. Pvz., man sunkiausia susivaldyti ir nesinervinti, kai Kamilis netyčia man trenkia. Arba nagu perdreskia man apgamą iki kraujo. Arba stipriai įspiria. Ir net žinodama, kad jis netyčia, aš supykstu. Trumpai akimirkai, bet vis tiek, pykstu. O štai mano vyrą iš kantrybės išveda kai Kamilis jį išpurvina. Pvz., bam netikėtai su šaukštu trinto burokėlio per baltą darbinį džemperį. Kasparas iš pykčio net sudreba, išeina iš virtuvės arba atima maistą iš sūnelio. O man tas chaosas prie stalo nei šilta nei šalta, labiau juokinga (gal todėl kad mano rūbai ir taip nuolat išpurvinti ;D čia tokia mamos uniforma – biški apvemta, biški apšikta, biški košėm išterliota).

Čia mūsų silpnos vietos, galbūt. Fizinis prisilietimas man labai svarbus, nuo mažens itin jautriai reaguoju į fizinį kontaktą.

Kai esi mama dar dirbi ir nerimautoja. Nes nekelia galvytės, nes per ilgai valgo, nes per mažai miega, nes per daug kelia galvytę, nes per anksti apsiverčia, po to dėl to, kad jau nebemoka apsiversti. Nes šalta, nes karšta, nes neatsiliepia į vardą, nes nesėdi, nes nevalgo, nes neropoja, nes nekalba skiemenų, nes neploja katučių, nes nerodo pirštu į sakomus objektus, nes nevaikšto. Nes nes nes… Nes išvažiavo su mergina ir grįš tik rytoj.

Turėjimas vaikų tai savo širdies paleidimas. Į kitą kūną. Jau niekas kitas mums taip nerūpės. Aišku, mes skaitom visur, kad NEGALIMA PAMIRŠTI SAVĘS, IŠ TUŠČIO NEĮPILSI, REIKIA PRADĖTI NUO SAVO POREIKIŲ, ir tt., bet mylėti tik save jau tiesiog nebeįmanoma. Mūsų širdys pavergtos amžiams.

Mes su vyru nėštumo metu nemažai kalbėjom apie tai, kad nepradėčiau mylėti tik vaiko. Kad vyras nenusistumtų į trečią ar penktą planą. Tai įdomu, kad bent jau man tos meilės – skirtingos. Jos tiesiog nesulyginamos. Galiu šnibždėti kiekvienam, ir vyrui, ir sūnui, kad “esi man mylimiausias pasaulyje”, ir tai bus tiesa. Be to, mudu su vyru esame komanda. Vaikas ne tarp mūsų, o priešais mus. Mes dviese jį mylime, auginame, žavimės ir juokiamės. Ir kartais, retai, bet kartais, kai spardosi arba kai taško maistą aplink, susinervinę akimirką pykstam. Ir tada vėl mylim besąlygiškai.

Nuotraukos šiaip, iš kelionės į Austriją (vakar išvykome) ir dar viena šiukšlių dėžėj namie 😂