Prieš devynerius metus. 

Mudu ėjome užšąlusio Trakų ežero pakrante nedrąsiai susikabinę už rankų. Buvo sunku suvokti kas vyksta. Atsimenu, aš jo paklausiau:

– Atrodo, jog aš jaučiu kažką viduje, bet man baisu… Ir aš nežinau, ką su tais jausmais daryti.

– O tu nieko nedaryk. Pasidėk juos į širdį ir pažiūrėk, kas iš jų išaugs.

Tos dienos vakarą, nors ir skubėdami į traukinį, mudu radome akimirką pasigalynėti sniego pusnyse ir galų gale sukritę į jas pasibučiavome. Susikabinę už rankų, gulėdami ant nugarų šalia vienas kito mes supratome, kad žiemą neįmanoma žiūrėti į žvaigždes. Nes jų nesimato per garų burbulus, per mūsų iškvėptą orą kylantį aukštyn – buvo žiauriai šalta. Bet nenorėjome, kad ta akimirka baigtųsi.

Iki traukinio tebuvo likę keliolika minučių. Jis savo tėvams pamelavo, kad yra Trakuose su draugų kompanija, todėl mums žūtbūt reikėjo suspėti laiku grįžti. Ir grįžti patiems. Mat tas traukinys buvo paskutinis tos dienos traukinys į Vilnių.

Mudu kirtome kampą bėgdami per užšąlusį ežerą. Buvo tamsu. Abu bijojome, nors visas sausis buvo labai labai šaltas ir ant ežero dieną matėme net mašiną. Bijojome, bet buvome dviese. Susikibusios rankos degė.

Suspėjome! Ir džiūgavome, ir liūdėjome, kad diena baigiasi. Vilniuje mūsų laukė realybė, o Trakai buvo mūsų sapnas.

Atsiskyrus stotelėje ir įlipus į troleibusą, 7 troleibusas tai buvo, aš apsiverkiau. Nenorėjau būti be jo. Bet padariau kaip jis sakė – visus kylančius jausmus pasodinau kaip sėklytę į širdį. Ir jie iškart suleido šaknis.

Vieną dieną, po kokių 5 metų, aš verkiau prie savo mamos ir galvojau, kad jau viskas. Kad nieko nebėra, meilės nebėra, kad tuometinė krizė mus palaužė. Ir mano mama man pasakė “atsimink kaip viskas prasidėjo. Atsimink tą pirmą dieną. Visada atsimink. Atsimink, kodėl įsileidai tuos jausmus ir kaip viskas buvo, ir kaip jauteisi pačioje pradžioje”. Aš atsimenu. Aš jaučiausi nuostabiai. Tiesiog iki dabar aš atsimenu. Tą rankų virpėjimą. Tuos kelis trumpus bučinukus sniege ir bėgant į traukinį vidury ežero. Tuos jausmus, kai nieko daugiau staiga gyvenime nebereikia, niekas nebesvarbu – tik JIS. Visa kita – beprasmybė. Tai buvo laikas, kai JO buvimo šalia reikėjo kaip narkotiko, kaip oro kvėpuoti, ir būnant vienai aš nieko kito negalvodavau kaip tik kada vėl susitiksim. Mes ištisai svajojom. Apie keliones kartu. Apie laisvalaikį kartu. Apie viską kartu. Mes svaiginomės vienas kitu, nebelankėm nereikalingų pamokų (tikyba, geografija, kūno kultūra, dailė, muzika), nebedarėm namų darbų, nebeėjom į būrelius, nuolat lydėdavom vienas kitą iki namų.

Guodėm ir palaikėm vienas kitą susipykę su daugybe senų draugų ir bendraklasių. O kai po vėlaus vakaro mokykloje organizuojant šimtadienį, nuvargę, alkani išsiruošėme į degalinę dešrainių… Kai išsiruošėme, sutikome jo ex merginą, ji ant mūsų rėkė, pyko, ji buvo įskaudinta ir aš ją puikiai suprantu ir pateisinu. Ji pasakė, jog esame šūdai plaukiantys pasroviui, kad nieko nepasieksime, nes esame minkšti ir mums abiems reikia atramos. Ji dar daug kažko sakė, aš nieko neatsimenu, tada ji tėškė jam antausį, skambų ir stiprų, ir lipnų, jo žandas iškart tapo raudonas, ir mudu pabėgome, tiesiog, jis čiupo mane už rankos ir mudu pabėgome iš tos mokyklos, ir tamsoje, skuosdami link Lukoil’o, kai jau nieko nebebuvo aplink, o mes buvom apsiverkę ir susikrimtę ir išsigandę, jis mane apkabino ir netikėtai tyliai į ausį pasakė “Ieva aš tave myliu”. Mes verkėm ir mylėjom, nors aš dar to pasakyti garsiai nedrįsau.

Mudu toliau svajojome ir leidome visą laiką, kiek pavyko jo turėti, kartu. Taip, mes plaukėm pasroviui, visiškai nekontroliuodami įsisiautusių jausmų. Trokšdami vienas kitą sugerti, suvalgyti, suvartoti. Mes buvome įsimylėję, buvome hormonų ir vienas kito vergai.

Planavome balandžio pradžioje kelionę į Druskininkus. Norėjome su nakvyne. Jau net susiradome, kur galime nakvoti, norėjome pirkti autobuso bilietus, bet mano tėvai nusprendė truputį įsikišti į šitą kapitono nevaldomą jauno įsimylėjimo laivą ir manęs neišleido. Kaip aš verkiau! Ir stebėjausi, iš kur tiek liūdesio ir nusivylimo, iš kur tokios raudos, jog negalėsiu su juo pabūti dviese ilgiau. Tada ir supratau. Staiga supratau, kad jį be proto myliu. Kad mudu įveiksime visa, kas laukia, ir būsime kartu. Ir pasakiau jam tai susitikus. Liūdėjome, kad neišvyksime į išsvajotus Druskininkus su nakvyne, bet džiūgavome tardami vienas kitam “myliu tave”. “Myliu tave”. “Myliu tave”.

9 metai ilga kelionė, bet tikiu, kad palyginus su tuo, kas dar laukia – tai tik kelio pradžia.

Šiaip aš netikiu, kad kiekvienas turim tą vieną vienintelį paskirtą mylimąjį. Man kaip matematikei nesusieina galai – labai jau maža tikimybė būtų sutikti TĄ VIENINTELĮ iš visų potencialių milijonų. Bet jeigu… Jeigu vis dėl to kiekvienas turim antrą pusę, vienintelę mums be proto tinkančią pusę, tai man pasisekė, nes aš ją sutikau.

Ps – chebryte 🙂 Nepersisaldinkim 🙂 Vakar naktį spardžiau tą savo knarkiančią pusę iš visų jėgų ir galvojau tuoj užmušiu, nes b*** penkis kartus mane pažadino, ir dar penkis kartus vaiką. Knarkia kaip senas krienas. Ryte pasakiau “eik tu šikt”… Ir susitaikėm :).