Šią savaitę byrant dienotvarkei ir Kamilio miegams svarstau…

Kodėl psichologiškai lengviau, kai naujagimis dvi valandas 3h nakties būdrauja, negu kai taip elgiasi vienerių metų vaikas?

Kai 6 mėnesių kūdikis valgo tik pienuką, negu kai vienmetis?

Kai nežinai kaip nuraminti 8 dienų kukulį, negu kai nežinai kaip nuraminti dvimetį?

Kodėl taip sunku prisitaikyti prie pokyčių, kai jau mėnesį turi stabilią dienotvarkę, negu prisitaikyti prie pokyčių, kai dienotvarkės visai neturi?

Kaip sunku buvo nesėkmingai migdyti Kamilį 1,5h iš anksto galvoje sukurpius planą ką veiksiu kai jis miegos. Bet jis neužmigo, juokėsi, šokinėjo, gugavo, o aš niekaip negalėjau paleisti savo plano, savo mintyse sudėlioto įsivaizdavimo, kada ir kur jis turi miegoti.

Praėjo metai, o man vis dar sunku paleisti lūkesčius. Nes žiūriu į nemiegantį vaiką ir suprantu, kad ne jam reikia miegoti, o man reikia, kad jis miegotų.

Atrodo, kad pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis palengvinimas yra kad gyveni be plano. Bet kai po kokių 9 mėnesių pertraukos sūnus naktį šauna nuo 3:00 iki 5:00 krykštavimų ir žaidimų laiką, tiesiog paimi ir subyri. Kai mintyse jau skaitai knygą, rašai post’ą, gamini valgyti, o realybėje linguoji vėžimą jau su įsiskaudėjusiomis rankomis.

“Pripratinai”, – aiškina teta per Velykas.

Tada suprantu, kad nepripratinau, nes juk nuo gimimo vaikas su miegu nedraugavo. Bet pati prie šito fakto tai priprantu, tai atprantu, ir vėl pergyvenu iš naujo, ir vėl taikstausi, vėl bandau susigyventi. Keista. Keista, kad įsikabinu į savo įsivaizdavimus, įpročius, ir taip stipriai atstumiu pasikeitimus, net purtausi nuo jų.

Tai va, mokausi paleisti tiek lūkesčius, tiek griežtus planavimus (ypač mintyse), ir stebiu, kas gi verda mano galvelėje.