Kitame kambaryje sukosėja vyras. Girdžiu jį, mus skirianti siena plona. Kai jis serga, einame miegoti atskirai. Visuomet mygdydamasi be jo užtrunku ilgiau. Šalia parpia Kamilis. Atsargiai prisiglaudžiu. Jo iškvepiamas oras leidžiasi man ant veido. Kamilis yra pirmas ir vienintelis žmogus pasaulyje, kurio iškvepiamas oras manęs nenervina. Jis visuomet kvepia – ir oras, ir sūnus. Be proto kvepia. Kamilio kvėpavimas ir prisiglaudusios švelnios rankytės mane ramina.

Jį vis dažniau vakarais užmigdo tėtis. Tiesiog, guli abu lovoje, kol Kamilį palaužia miegas. Ir valgo jis vis daugiau kieto maisto. Na, kaip kieto, auga sriubų mėgėjas – visai į mamą. Žinau, kad jau galėčiau pratinti miegoti atskirai. Iškelti į lovelę ar net į kitą kambarį. Nusipurtau nuo minties apie kitą kambarį. Nenoriu.

Man gera prie jo glaustis. Žinau, kad ir jam gera glaustis prie manęs. Netikiu aš tais visais “pripratinai” ir “manipuliuoja”. Fizinio artumo poreikis – vienų stipresnis, kitų silpnesnis – yra išgyvenimo sąlyga. Mano mama pasakoja, kad būdama maža nenulipdavau nuo rankų. Logiška, juk fizinis kontaktas man ir dabar be proto svarbus. Man patinka Kamilį apkabinti, kutenti, glostyti, myluoti. Ne visai patinka nešioti, bet tik dėl fizinių priežasčių – pavargsta rankos. O bučiuoti galėčiau ištisą dieną. Tikras saldainis. Mano desertas.

Man patinka leisti laiką kartu su Kamiliu. Nors ir nevadinu motinystės atostogomis, nes tikrai pavargstu, iš esmės man tikrai labai patinka būti su sūnumi. Žinoma, mėgstu pabėgti ir teniso pažaisti, ir su draugėmis pabūti, ir knygą paskaityti, bet neilgam – sūnelis traukia atgal kaip magnetas.

Žinau, kad per mažai juo džiaugiuosi. Ta kasdienybė… Ją labai sunku įvertinti, ją sunku branginti. Užsisuki maisto gaminime, skalbiniuose, šiukšlėse, dantų dygime ir dar visokiausiose smulkmenose. O gal ir charakteris mano ne tas, kad kas sekundę pažiūrėjusi į vaiką garsiai krykštaučiau ir kartočiau “aš laimingiausia mama pasaulyje”. Neabejoju, kad jis yra didžiulė dovana mano gyvenime, neabejoju, kad myliu besąlygiškai, bet vis vien pazirziu ir pasiskundžiu dėl sunkesnių momentų. Visi tie sunkumai (nemiegojimai, nevalgymai, nenuotaikos) – niekis. Visada giliai viduje žinau, kad niekis. Kad esu laiminga, kad esu dėkinga už tokį fainą ir sveiką sūnelį…

Prisiglaudžiu dar artyn. Ir bijau. Bijau prarasti, bijau neapsaugoti, bijau, kad negaliu suvaldyti, koks gyvenimas jo laukia. Aš negalėsiu jo apginti nuo globalinių katastrofų, nuo karų, blogų žmonių, negalėsiu jo apginti nuo nesėkmių ir nuo nelaimių. Oda pašiurpsta, vaizduotė laki. Viju mintis šalin. Ech. Kokia palaima taip saugiai ir šiltai gulėti šalia jo. Bandau vertinti ir branginti akimirką. Trūksta tik Kasparo, iš kito kambario. Tada tikrai užmigčiau be nerimo ir be baimių. Juk jei ne aš, tai jis mus apgins nuo gyvenimo.