Vakarienė. Bulvytės, mėsytė, agurkiukai. Lietuviški agurkai, marinuoti. Ūkyje? Nežinau. Traškūs. Gal ne ūky, gal fabrike… Kažkur sukumpusi moterėlė deda krapus, česnakus ir agurkus į plastikinį indelį ir užpila sūrymą, actą, marinatą. Vežėjas veža. O agurkų pakuotė – plastikinis indelis? Turbūt made in China.
Negalvok.
Bulvytės Ispaniškos. Mažos, violetinės. Tręštos, augintos, kažkur įdegęs Ispanas traktoriumi dirba žemę, dizaineris projektuoja etiketę, pardavėjas pasirašo sutartį su Lietuvos tiekėjais… Kažkur toli, net nepajausčiau, net nežinočiau, bet bulvytė garuoja ant mano stalo.
O mėsytė? Skanus jautienos išpjovos steikas. Jautis iš Argentinos. Niekada nebuvau Argentinoje – ji taip toli, kad net neegzistuoja… Kaži, kaip tas jautis buvo nužudytas? Elektra nukratytas ar peiliu parskerstas?
Negalvok, Ieva, negalvok.
Dar druska – iš Norvegijos, tėvai parvežė lauktuvių. O pipirai? Iš malūnėlio nuo stalo. Iš viso, kas tie pipirai? Santa Maria mėlynas maišelis iš prekybcentrio. Daugiau – nebeįsivaizduoju.
Maisto kelias, sunku net suvokti, beprotiškai ilgas, sudėtingas, klampus, gal net kraupus.
Vištiena su ryžiais ir azijietišku padažu…
Net nepradėk, Ieva, net nepradėk…
Išnaudojami skurdžių šalių vaikai, nupjautos vištų galvos, transportas, kuras, trąšos, tarša, plastikinės pakuotės. Pykina.
Indijoje, kaip dabar skaitau knygoje, prieš valgydami žmonės padėkoja už maistą. Nesvarbu, kam dėkoti, gal svarbiau suprasti, kiek daug žmonių, kiek daug gamtos, kiek daug logistikos grandinių įtraukta.
Negalvok, nesuprask, negalvok. Valgyk. Skanu. Negalvok, nes o kam?
Ką pakeis svarstymas, kaip tas jautukas buvo papjautas? Nieko. Ar aš jį suvalgysiu, ar nesuvalgysiu, niekas nepasikeis.
“Tu negali išgyventi neišnaudodamas kitų”, sako man draugė. Ir ji teisi. Mes, žmonės, esame vartotojai, ekosistemos viršūnė, inteligentiškoji ir žemę užvaldžiusioji gentis.
Bet išgyvenome todėl, kad negalvojome. Reikia mokėti išjungti tą empatijos filmuką smegenyse, nes panirsi į savidestrukciją. Reikia mokėti atsiriboti, kad ir kaip tai neteisinga ir nesąžininga. Jei nuolat galvosime apie neišsprendžiamas neteisybes (kiekvienas tikrai rasite savo – gal tai karas Ukrainoje, gal tai vaikų išnaudojimas, gal tai plastikas vandenynuose ar nesuyrančios išmestos padangos Sengirėje, o gal, kaip man šiandien, tai karvės pienas, turintis priklausyti veršiukui, bet derantis su traškiais dribsniais), jei nuolat galvosime, tai susinaikinsime depresijos, beviltiškumo, nevilties liūne.
Galbūt šitaip tik bandau pateisinti pati save, sakydama, kad žmonija dabar turi tiek emptijos, kiek reikia išgyventi – nei per daug, nei per mažai. Nors yra žmonių nepaliaujančiai kovojančių už savas vertybes, ir jie be proto šaunūs.
Aš, tuo tarpu, nesugebu tapti nei vegetare, nei atsisakyti pieno bei kiaušinių. Nes o ką tai pakeis? Tas beviltiškumas tiesiog priverčia pasiduoti ir imi nebegalvoti. Gal tik liūdna, kad nebegalvodamas tampi ir nebepastebintis. Nebevertinantis to sunkiai užauginto ir ant tavo stalo garuojančio maisto.
Noriu jausti daugiau dėkingumo, tuo pačiu dozuodama savo empatijos keliamą pykinimo jausmą. Kaži kaip čia įmanoma…
…Imk Kamili, valgyk, valgyk, mėsytė labai sveika, mėsytėje daug geležies…
PS: tekste pateikiama subjektyvi nuomonė tiesiog apie tai, kaip jaučiuosi. Tikiu, kad yra diskutuotinų vietų kurioms galbūt nepritarsite 🙏.