Praėjusio įrašo pratęsimas uždarant gelbėjimo(si) temą 😊🙏
***
Maža Iki parduotuvėlė, man reikia vieno vienintelio kiaušinio – kepsiu bananų duoną. Stoviu priešais kiaušinių lentyną ir purkštauju. Dūsauju. 10 narvuose laikomų vištų kiaušinių – 1.69€. 6 ekologiški laisvai laikomų vištų kiaušiniai – 4.49€. Vagys! Nesąmonė nu. Narvuose laikomų vištų kiaušinių neperku niekada, griežtai niekada. O čia daugiau pasirinkimo nėra. Apeinu lentyną iš vienos, iš kitos pusės, padūsauju. Galų gale surūgusi pasiimu kiaušinius ir pakloju 4,5€.
O bananų duonos vakare iškepti nebespėjau…
***
Seniai seniai. Vaikštome su drauge smėlėtu Baltijos paplūdimiu. Pakrantė pilna medūzų. Tokia graži vasaros diena, saulėta, o mudvi susiginčijame. Mano draugė sako, kad medūzos turi namus ir šeimas, ir čia pakrantėje paplaukiojusios medūzėlės grįžta pas mamą ir tėtį. Dar jos eina į mokyklas ir lanko būrelius. Jos jaučia, jos gyvena, jos – kaip mes.
Ginčijuosi iš visų jėgų, sukandusi dantis. Mano draugė visai briedus kalba. Nieko, NIEKO tos medūzos neturi. Nei šeimos, nei namų, nei jausmų. Ištrauks jas iš vandens stovyklos berniūkščiai, ištaškys į gabalus ant smėlio ir niekas NIEKAS nepasiges tų gličių, permatomų, besielių padarėlių.
Šiandien vaikštinėju su Kamiliuku, stebiu gamtą, stebiu savo mintis. Kodėl renkuosi šaltą, sausą, racionalų protą, o ne tyrą, naivų, šviesų vaikiškumą? Dabar mintyse jau nebesiginčiju su drauge, o tariu jai “taip, tu teisi”. Medūzos irgi nusipelnė gyventi.
***
Maža skruzdėlytė ropinėja per stalviršį. Kamilis zirzia ant grindų. Netyčia parsivežiau skruzdėlytę kartu su špinatais iš mamos daržo. Reikia kažkaip išleisti ją į lauką, nes virtuvėje ji arba numirs, arba įsisuks kur nors cukrinėje. Ji tokia juoda, smulki, suka ratukus. Ištiesiu delną – apsisuka ir skuodžia į kitą pusę. Vėl ranka pastoju jai kelią – vėl apsisuka, nelipa ant rankos. Kamilis zirzia. Blin, nu. Tiesiu špinato lapą – pavyksta! Skruzdėlytė užsikabaroja ant špinato. Paskubomis nešu lapą link praviro lango. Kamilis zirzia. Bandau ‘išpurtyti’ iš lapo skruzdėlytę, bet tenka išmesti ją lauk kartu su visu špinatu. Ant kaimyno vejos. Kamilis zirzia, bet bent, tikiuosi, išgyveno tas juodas padarėlis.
O špinatą, nežinau, kaimynas galės suvalgyti.
***
Prie Baltojo tilto riedlenčių parko ant žemės priklaupęs verkia, o gal tiksliau baubia ~10 metų berniukas. Ašaros byra kaip pupos, jis susiėmęs už čiurnos, aimanuoja ir baubia, aimanuoja ir baubia. Tik su maikute, nors lauke vėsu, pučia šiaurinis vėjas. Matosi visas sustiręs. Nors skubu pas draugę, esu priversta stabtelti.
– Kas nutiko? – klausiu.
– Paruskij, – atsako.
– Fsio charašo? – laužau liežuvį.
– Nėėėt, – baubia.
– A što slučilas? – klausiu. Artyn prieina dar viena susirūpinusi moteris.
Berniukas kažka veblena, suprantu tik žodžius “mne dajut pizdi”, ar kažkaip panašiai. Moteris man išverčia – sulūžo jo paspirtukas ir jam tada trenkė kiti berniukai. Kitaip sakant – gavo pizdi. Ojej! Berniukas su moterimi dar apsikeičia keliais sakiniais, neįkandamais mano lietuviškai ausiai.
– Nada raditeliam pazvanit, – sako moteris.
Berniuko akys išsiplečia. Jis ima rėkti “Nemožna nemožna NĖĖT”, staiga atsistoja (o aš galvojau jam koja lūžus) ir nurūksta į kavinę.
Dairydamasi ir aš pėdinu į kavinukę, ieškau draugės. Po keleto minučių pastebiu tą patį berniuką. Ašarų nė kvapo – jis laimingas siurbia braškinį pieno ledų kokteilį. Prie jo sėdi mama.
Eilinis kartas, Ieva, galvoju. Gal tu save išgelbėk, ne kitus.
***
Devintoje klasėje turėjau bendraklasę juokinga pavarde. Anonimiškumo sumetimais pavadinkime ją Pomidoraite. Mergaitė buvo keista, uždara, tyli, tačiau kai supykdavo paraudonuodavo taip ryškiai, kaip avietinis sunokęs močiutės pomidoras. Prieš Kalėdas traukėme ‘slaptus angelus’ – ištrauktam bendraklasiui turėjome kiekvieną savaitę daryti/dovanoti mažas staigmenėles ir siurprizus. Savo dideliam nusivylimui ištraukiau Pomidoraitę. Nemėgau tos keistos mergiotės. Nenorėjau nieko jai dovanoti. Sugalvojau juokingą pokštą – vietoj kokio šokoladuko padovanoti jai kibiriuką pomidorų. Gi Pomidoraitė! Tokia juokinga ir išganinga man atrodė ši mintis, kad apie ją papasakojau dar keliems fainiems bendraklasiams ir mes iki soties už akių iš jos prisišaipėme. Jos, ir jos pavardės. Koks gi skirtumas.
Pomidorų nepadovanojau. Bet ir šokoladukų, ir staigmenų – berods nieko jai nepadovanojau. Gi su tokia pavarde tu toks nekietas ir nefainas, kad jokios dovanos nepadės.
***
Lidl parkavimo aikštelėje ir vėl mane pasitinka psichinę negalią turintis senukas, pardavinėjantis šluotas ir prašantis išmaldos. Nežiūriu į akis, purtau galvą, užkniso jau. Lenda ir lenda, ištisai, puola į gatvę po ratais, prašo pinigų. “Man sunku, man sunku” – marma po nosimi.
Apsiperkame su Kamiliuku Lidl, grįžtame į automobilį, prisisegu diržą. Žiū – mėtosi prie sėdynės popieriniai 5€. Pasisuku į šoną, o ten senis graužia nusmurgusią duonos kriaukšlę. Blin, nu. Nešt nenešt, nešt nenešt tuos 5€. Nepasigesime šeimoje tų 5 eurų. Atsisegu diržą. O gal nenešt? Ką pakeis tie penki euriukai? Atsidūstu, pažįstu save – jau žinau, kad nunešiu. Lipu lauk, einu prie jo, ištiesiu 5€. “Prašom”, sakau, ir sukuosi eiti atgal.
“O gal turit DAUGIAU??? Duokit dar, ponia, man sunku, duokit dar!!!!” – ima rėkauti. Nu pi*dec. Norėjau atsisukti ir išrauti jam iš rankų tą kupiūrą. Nepatinka – atiduok!!!
Bet tylėdama, neatsisukusi skėsteliu rankomis ir nukulniuoju atgal į mašiną pas Kamilį. Pirmas ir paskutinis kartas kai daviau šitam senukui pinigų.
Šito pasaulio išgelbėti neįmanoma.
