Būdama ±15 metų savo sesei iškilmingai pareiškiau, kad pradedu taupyti pinigus didelei operacijai. Rimtai didelei krūtų didinimo operacijai. Kai man sueis aštuoniolika iškart šausiu pas plastikos chirurgą ir, nesvarbu kiek kainuos, įsistatysiu sau normalius papus.

Sesė pažiūrėjo į mane, pakraipė galvą, ir sako: “O tu žinai, kad tuomet turbūt negalėsi žindyti savo vaikelio ateityje?”

“KĄĄĄĄ?”, – nustebau. Apie tai nebuvau pagalvojusi. “Ech. Blin… Na gerai, tuomet teks palaukti. Įsistatysiu papus kai man bus 50.”

Planas buvo atšauktas, nors dabar google rašo, kad sėkmingai galima žindyti ir su implantais. Gal sesuo tiesiog norėjo mane atkalbėti nuo nesąmonės, ir jai puikiai pavyko. Bet ši istorija apie tai, kad jau būdama paauglė žinojau, kad noriu vaikų ir kad noriu juos žindyti. Keista, ar ne?

Dienoraščiuose jau būdama 10 metų rašiau savo vaikams laiškus. Į ateitį. Kad žinotų, jog jų mama irgi kažkada buvo vaikas, nesutarė su tėvais, maištavo, rašė dienoraštį, išgyveno daugybę jausmų ir super rimtų paaugliškų problemų.

Tie, kas skaito šį tinklaraštį nuo pat pradžių, žino, kad žindymui ruošiausi atsakingai – išklausiau kursus, domėjausi, bandžiau nesėkmingai rinkti priešpienį. Tada, gimus Kamiliui, susidūriau su nežmonišku iššūkiu – skausmu. Jau po paros ligoninėje nuo ištisinio vaiko kabėjimo ant papo ėmė rastis žaizdos, o kiekvieną maitinimo pradžią lydėdavo mano ašaros ir kojų spardymaisi. Ligoninėje davėme vaikui mišinuko iš buteliuko – nes aš nebegalėjau. Pienas vėlavo, vaikas nepaleido papo iš burnos, nežmoniškai skaudėjo, Kamiliukas iš alkio žviegė. Oi, kaip buvo sunku priimti sprendimą duoti mišinuko. Mes nemokėjome sugirdyti šaukšteliu/švirkštuku/taurele, o akušerė prigąsdino, kad galime užspringdinti vaiką ir kad neišsigalvoję pasakų duotume buteliuką. Aš literally balsu raudojau kai dviese su Kasparu palatoje priėmėme šį sprendimą. Žinojau rizikas – paėmęs buteliuką gali nebeimti papo. Bet Kamilis išgėręs pilną 20ml dozę ir toliau kabojo ant papo, bet nebe tiek daug verkė, buvo sotesnis, ramesnis. Tuomet pamažu ėmė ir pieno fabrikas kurtis… Tik skausmas, deja, liko. Ilgai kankinausi su žvėriškais skausmais. Atrodė, kad kažkas kiša smailią aštrią adatą tiesiai į krūties spenelį. Nupurtė ir jus vien mintis? Mane purtydavo kai Kamilis atsibusdavo po 10 minučių miegelio ir suprasdavau kad vėl, vėl reikės jį žindyti. Daug kartų galvojau, kad pasiduodu. Prašiau vidury nakties Kasparo nupirkti antspenius. Kviečiausi žindymo konsultantes (turėjome tokių tris). Verkiau. Daužiau kojomis TV staliuką žindydama ant sofos. Vėl verkiau. Iš skausmo. Kartais rėkiantis kūdikis atrodė net kažkiek atgrasus. Žiaurus. Negailestingas. Keliantis skausmą.

Apie dvi savaites truko šis košmarėlis. Tuomet žindymai ėmė truputį retėti, bet vis dar žiauriai skaudėjo. Skausmas ėmė slopti tik apie ketvirtą savaitę po gimdymo… Ir per kelias dienas staiga visiškai praėjo.

O tada viskas ėmė ir palengvėjo. Ir vaiką, manau, lengviau tapo dievinti.

“Tai kiek laiko dar žindysi?”

“Jis jau didelis, galėtum ir nebežindyti.”

“Dar žindai? Nu kokia tu šaunuolė!”

“Tai kiek čia beliko tau, jau vis tiek tuoj nebežindysi.”

“Nesuprantu, o tai kaip tau pienas dar nepasibaigė?”

“Nu bet kai jau kalbėti pradės tai jau tikrai nebegalima žindyti.”

“O tu žinai tą berniuką iš Game of Thrones, tą didelį berniuką kur papą čiulpė?”

🙂 Ir dar daug kitų pastebėjimų, komentarų, patarimų tenka išgirsti.

Juokauju, kad praėjus tokius skausmus žindysiu dabar iki vaikui sueis 18. O jei rimtai tai… Kol matysiu, kad ir vaikui ir man taip yra tinkama.

Nėra atsakymo, kiek laiko yra NORMALU žindyti. Populiariausia nuomonė Lietuvoje:
1) iki metų žindyti privaloma, kuri nežindo, ta ragana; 2) virš metų žindyti – nenormalu, nesąmonė. Kuri žindo, ta augina mamyčiuką ir apskritai gal jaučia kažkokį seksualinį malonumą ir yra nesveika.

Tas apie seksualinę prizmę tai top’as yra 😀 Kažkodėl visuomenė linkusi taip stipriai seksualizuoti moteris krūtis… Kurios yra skirtos žindyti. Mes vadinamės Žinduoliais ne šiaip sau juk. Tai man papai dabar apskritai neturi nieko bendro su jokiu seksualumu. Tik su pienuku ir laimingu, sočiu, saugiu vaikučiu. Taip, žindyti teikia malonumą – tokį patį, kai matai kaip vaikas deda košės šaukštą į burną 😀 Tiesiog norisi, kad jis (vaikas) jaustųsi gerai.

Turiu giminėje moterų kurios žindė ir labai trumpai, ir net 4 metus. Ar aš žindysiu 4 metus? Gali būti. Jei taip bus tinkamiausia man ir Kamiliukui. Bet jau dabar imu jausti aplinkos spaudimą, pamažu augantį. Ir kaip ir su visais dalykais motinystėje stengiuosi užsimerkti ir girdėti save ir savo vaiką. O kaip jaučiamės mudu du? Be išorės primestų lūkesčių, reikalavimų, komentarų? Užsimerkti, ir pajausti. Kol kas aiškiai žinau – nujunkymas dar negreitai. Bet kuo toliau, tuo sunkiau girdėti save.

***

Pabaigai – didžiausia mano paauglystės trauma 🙂

– ŠAPA, o jei neturėtum kojų, tai nešiotum batus?

– Ne…

– TAI KODĖL NEŠIOJI LIFAKĄ?

***

Užtruko nemažai laiko, kol pradėjau save mylėti.