Kodėl aš pasisiūliau jį pavežti? – klausiu savęs vėlų vakarą gulėdama lovoje plačiai atmerktomis akimis. O jei jis iš tiesų būtų buvęs maniakas? Juk Kamilis irgi sėdėjo automobilyje, vadinasi rizikavau ir sūnelio sveikata?

Nesąmonė, raminu save. Akivaizdu buvo, kad vyrukas totalinis gerietis. Smulkaus sudėjimo, ramaus balso, švelnių bruožų. Plaukai dar nepražilę, bet vyresnis už mane, jam per trisdešimt. Pasiūlymas pavežėti iki Vilniaus (30 minučių kelio) jam buvo netikėtas, o maniakai gi patys siūlosi įsilaipinti į automobilį. Jis net sudvejojo ir iš pradžių mandagiai atsisakė, nenorėdamas trukdyti man ir vaikui. Bet aš užtikrinau, kad man jokių problemų papildomas keleivis nesukels, ir tuomet jis sutiko. Matyt ilga kelionė pėsčiomis, dvi pečius spaudžiančios išsipūtusios kuprinės ir nežinia kada atvažiuosiantis autobusas jį buvo išvarginę… Na, aš jaučiausi jam dėkinga. Vis dėlto tai šis vyrukas pakėlė vos prieš keletą minučių mirtinai nutrenktą katiną nuo asfalto ir perkėlė ant žolės, toliau nuo gatvės. Dėl katino aš ir sustojau, žinoma, dėl ko daugiau. Negalėjau pravažiuoti pro tysantį pūkuotą kamuoliuką priešingoje eismo juostoje. Sakiau nustosiu rašyti apie gelbėjimus ir gailesčius visus, bet kas daugiau virpina mano širdį nei karališko plauko, dar šiltas, bet absoliučiai negyvas, kažkokios svetimos mašinos partrenktas katinas. O kaip tik pasitaikė šalia stotelė, tad taip visai netikėtai ir sustojau.

Ne pirmas kartas, antras jau. Pirmas buvo važiuojant į Universitetą, Pilaitėje, ankstų, šaltą spalio rytą. Skuodžiau paspirtuku ir akį patraukė parkavimo vietoje gulintis mažuuutis rudas kukulis. Nebuvo nei kraujo, nei automobilio – galvojau gal miega. Taip keistai sustingęs šaltyje… Sustabdžiau paspirtuką, priėjau artyn – nejuda. Kokių 3 mėnesių, apšepusio tamsiai rudo kailiuko kačiukas. Pirštinėmis atsargiai jį perkėliau ant žolės. Labiausiai įsiminė vėsuma ir kietumas – kačiukas stūksojo kaip akmens luitas.

O šis didžiulis pūkuotas gulintis katinas buvo minkštas ir dailus. Kraujo nebuvo, bet vis tiek bijojau. Bijojau jį pakelti, bijojau eiti artyn, jaučiausi sutrikusi. Kamilis sėdėjo vienas automobilyje… Ir tada kaip tik pro šalį link stotelės atžirgliojo vyrukas. Spokso į katiną kaip ir aš, didelėmis jautriomis akimis.

“Partrenktas katinas”, – ištariu garsiai. No shit, kad partrenktas.

“Jis negyvas.”

“Aha….. Tai gal ėė amm reiktų jį patraukti?”

Vyrukas atsidūsta. Mirę gyvūnai jam, akivaizdu, tiek pat nemalonūs kiek ir man. “Jūs čia tam ir sustojote?” – nustebęs klausia. Linkteliu. “Gal turite kokį maišą?” –  klausia.

Lekiu prie mašinos. Mintyse dūzgia minčių spiečius. Nieko neturiu, tik Kamilio Ikea seilinuką. Paaukosiu, nieko tokio, katinas svarbiau.

Parsinešu seilinuką, vyrukas nusiima kuprines ir ištiesia ranką paimti mano “maišą”. Pajuntu palengvėjimą, kad ne man reikės liesti katiną. Žiauriai gražų, drūtą, prižiūrėtą, kažkokių žmonių mylėtą ir augintą, neapdairaus vairuotojo užmuštą katiną.

Stebiu kaip gyvūnas atgula pakelės žolėse…

Ir tuomet taip netikėtai pasisiūlau vyruką pavežėti.

Įsitaisius automobilyje ir man pradėjus važiuoti, po akimirkos tylos, jis ramiai pasako teiginį:

– Tai turite katiną namuose.

– Taip… O iš kur žinote?

– Šiaip, žinokit, žmonės nestoja dėl partrenkto katino. O jūs sustojote.

O aš sustojau… Visada sustosiu.

Poną Alfredą paleidžiu Vilniaus centre. Ne, jis ne maniakas, o tik didelės širdies gyvūnų mylėtojas vegetaras.