Gaminu rytinę košę. Trys braškės likusios. Nuplaunu, tvarkingai išpjaunu žalius lapelius ir kotelį. Gražiausia ir didžiausia braškė – Kamiliukui. Truputį mažesnė, bet irgi daili – Kasparui. Paskutinioji, papuvus, bet dar valgoma – man.

Kai buvau nėščia sykį kalbėjomės su vyru ir išsakiau savo baimę, kad būsiu bloga mama, nes, manau, niekada neatiduosiu to skaniausio paskutinio kąsnelio vaikui. Kad nesidalinsiu savo maistu su sūnumi ar dukra. O mums su sese mama atiduodavo viską, ko tik užsigeisdavome. Uogų saujelę, surinktų pievoje. Įtariu, pati net neparagaudavo, kiekvieną uogelę dovanodavo mums. Paskutinį pyrago gabaliuką, gražiausiai apskrudusį blyną. Savo sumuštinį, jei po pusryčių vis dar būdavome alkanos. Kai paūgėjome – savo rūbus, batus… Viską. Aš atsimenu, jog tėtis ją bardavo: „nu ko tu joms viską duodi, taigi savo turi!”, o mama vis tiek savo ledą ištiesia atsikąsti, nors ką tik tokią pačią porciją jau sušveitėm. „Nu gi sugadins jos vėl, neduok”, sakydavo jis, kai mama skolindavo antrą batų porą, nors pirmąją kažkur sudrožėm. „Valgyk pati” – neleisdavo atiduoti mamai jos paskutiniųjų skaniausiųjų kąsnelių. Tuo metu aš galvodavau, kad tėtis mūsų nemyli, kad jis myli tik mamą. Vaikai baisiai jau egocentriški, mes juk niekada nepagalvodavome, kad gal ir mamytė tų prisirpusių žemuogių trokšta paragauti. Gal ir mamytei geležies trūksta, gal ir ji alkana. Bet visiškai natūralu, apie mamą mes negalvodavom. O mama negalvodavo apie save. Todėl vienintelis žmogus, kuris dar galėdavo racionaliai pagalvoti apie tai, ko reikia ir ko nori mama, būdavo… Tėtis.

Tėčiai mato mamų atsidavimą nuo pirmos virsmo mama dienos. Nors ne, nuo dar anksčiau, nuo nėštumo. Kaip mus pykina, vienas stipriau, kitas silpniau. Kaip mes ištinstam, pasidarom kaip pandutės, krypuojam į šonus vos pasijudindamos, nebegalim pasilenkti, naktį keliamės kelis kartus pasysioti arba neužmiegam, nes mums spardo į inkstus, arba, dar blogiau, į šlapimo pūslę. Jie liudininkai kiekvieno mūsų beatodairiško pasiaukojimo – gimdymo, skausmingo žindymo, bemiegių naktų. Tėčiai, žinoma, dalyvauja tiek kiek gali, padeda visomis savo jėgomis, bet vis tiek jie kiekviename žingsnyje, manau, pastebi, kad dėl vaiko mes atiduodame visą save.

Todėl dabar galvoju, jog klaidingai manydavau, kad tėtis mūsų nemyli. Kaip tik, mylėjo jis mus labai, ir mamą mylėjo, todėl norėjo, kad ir ji būtų laiminga, pavalgiusi, pailsėjusi. Kad ir ji turėtų savo rūbus ir batus, kurių kasdien nevagia dukterys. Dabar man atrodo, jog viena iš tėčių užduočių tėvystėje yra priminti mamoms, kad jos turi pasirūpinti savimi. Labai banalus palyginimas, bet visur visada tinka – juk ir lėktuve pirmiausia deguonies kaukę turime užsidėti patys, o tik tada uždėti vaikams.

O dėl savo baimės nesidalinti paskutiniuoju kąsneliu – veltui nerimavau. Pasirodo, kad visada viską kas geriausia, kas skaniausia, kas patogiausia ir smagiausia, norisi, visa širdimi norisi atiduoti vaikučiui.

***

1 metai ir 7 mėnesiai – tiek užtruko mano motinystės ciklas. Ir kai prieš keletą dienų susirgau mėnesinėmis, tai pagalvojau, kad mano kūnas kažką supainiojo – tipo aš jau ready, fiziologiškai, jau ready turėti vaikų? Ta prasme aš dar nei vienos nakties be prabudimų neišmiegojau, žindau ištisai, su Kamiliu vis dar sulipusi esu, o tu, mano kūne, galvoji, kad tu vėl pasirašytum išnešioti ir pagimdyti lėliuką? Išdavikas tu 🙂

Burbu sau nepatenkinta – į baseiną eiti nebegaliu, pilvą maudžia, kažkoks bendras silpnumas, o dar ir į tualetą ramiai nueiti negaliu, nes sūnelis aplink kojas zuja. Spėjau užmiršti, koks nepatogus reikalas yra būti moterimi. Ir vėl pykstu ant kūno, kad jis mane išdavė. Aš buvau ypatinga, priklausiau Kamiliui, o ne… O ne pati sau. Nesąmonė. Pinda, tu, pinda, – burbu po nosim kelias dienas iš eilės.

O šiaip, jei kam įdomu (nors berods jau buvau pasakojusi) – dabartiniai tyrimai sako, jog laktacinė amenorėja (t.y. nevaisingumas žindymo metu) paprastai trunka kol vaikas žindomas ne rečiau kaip 3-4h. Vadinasi, jei vieną naktį vaikutis pramiegojo 4h 10min – jau galite pastoti (t.y. ir susirgti mėnesinėmis). Be to, kūdikis turi būti išimtinai žindomas, vadinasi, pradėjus primaitinimą apskritai jau gali nutikti visaip. Tiesa, esu girdėjusi istorijų ir kai moteris ciklas atsinaujina tepraėjus mėnesiui po gimdymo (bet nežinau gal čia tų moterų vaikai išmiega visą naktį ir netenkina pagrindinės laktacinės amenorėjos sąlygų??), ir kai po dviejų metų.

***

Dar sulaukiau klausimų apie kelionę – puikiai paslidinėjome Austrijoje, tikrai senelių dėka pavyko ir daug paslidinėti, ir pailsėti, ir gerai praleisti laiką. Manau, kad Kamiliui labai pasisekė, jog turi labai jį mylinčias abi močiutes ir abu senelius. Tikiu, kad turės puikų ryšį tiek su vienais, tiek su kitais, ir stengiuosi, kiek įmanoma, netrukdyti tam ryšiui kurtis.