Paskutiniu metu atrodo, kad kažkaip nieko įdomaus nebeturiu papasakoti. Kai gimsta kūdikis, tai gyvenimas verčiasi kūliais, viskas nauja, viskas įdomu. O dabar viskas nusistovėję, tad kai draugė paklausia “na, o kas pas tave naujo?” gūžčioju pečiais ir nežinau, ką papasakoti.

Bet pamąsčiau, kad šiaip nuolat kažko mokausi ir motinystė yra tokia nesustabdoma mokykla, kur tu vos spėji prisitaikyti prie naujų pamokų ir naujų tvarkaraščių.

Ko labiausiai išmokau (bet naujais etapais vėl mokausi iš naujo) tai paleisti kontrolę. Atsimenu, kad pirmą mėnesį buvau sakiusi kad ai gal nevertėjo skaityti knygų apie vaikų auginimą ir eiti papildomų kursų, nes nuo žinojimo tik sunkiau. Dabar galvoju, kad problema yra ne informacijos žinojime, o susitaikyme, kad žinios tau nebūtinai padės. Aš daug domėjausi apie tai, kas naudingiausia vaikui, skaičiau knygas, tačiau ne viskas ėjosi (einasi) pagal planą ir tuomet perskaitytos knygos labiau slegia, negu gelbėja. Bet slegia ne informacija, o tai, kad sunku susitaikyti, jog kiekvienas vaikas unikalus ir jam gali netikti tavo pasiruoštas planas. Na, pavyzdžiui, vaikams iki 1 metų negalima druskos. Taip pat vaikams labai svarbu iš primaitinimo gauti geležies, kadangi pienuke geležies labai nedaug, ji sunkiai įsisavinama. Mano planas buvo gaminti ‘iron-rich’ patiekalus be druskos. O Kamiliukas turi savo atskirą nuomonę – jis nenoriai valgo (arba visai nevalgo) maisto be druskytės. Tuomet tarsi įstringi tarp turimos informacijos – abu variantai yra blogai. Norisi perlaužt vaiką, bet taip pat esi perskaičiusi, kad per prievartą grūsti maistą vaikui į gerklę irgi blogai. Ir kad ir ką bedarytum, tave ima graužti kaltė, pradedi galvoti, jog kažkur suklydai, kad neišeina sekti knygose išdėstytų dalykų. Kontrolės paleidimas ir yra apie tai, kad turėdama visą reikiamą informaciją tu laviruoji su ja ir bandai prisiderinti prie vaiko, kuris toks yra vienintelis. Pavyzdžiui, kai Kamiliukas gimė aš labai daug žinojau apie žindymą ir ko nepartina daryti, bet savo griežtas nuostatas buvau priversta su ašarom sulaužyti ligoninėje (Kamiliukas antrą parą gavo mišinuko, nes stipriai vėlavo mano pienukas ir nes man velniškai skaudėjo krūtinę). Dabar galvoju, kad jei būčiau nežinojusi apie žindymo naudą, apie buteliuko ir mišinuko potencialias grėsmes, tai apskirtai nebūtų pavykę įveikti iššūkių ir žindymo kelias būtų nė neprasidėjęs. Tačiau iš kitos pusės nereikėjo ir pernelyg griežtai savęs tarkuoti, kad nukrypau nuo instrukcijų ir ne viską padariau tobulai. Jo, prie šito ir einu – nereikia nusiteikti būti tobulų tobuliausia mama, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Užtenka būti pakankamai gera mama, užtenka būti pakankama. Domėtis ir skaityti yra puiku, tik reikia nepamiršti, jog pagrindinis vedlys yra kūdikis.

Sakoma, kad auginti antrą vaiką daug sunkiau, nes jau yra pirmasis, kuriam reikia dėmesio ir meilės, tačiau palengvinimas yra užsiauginti tėvystės raumenys. Praėjus beveik metams jaučiu, kad tie raumenys ir yra gebėjimas prisitaikyti prie vaiko, prie jo tempo, prie jo ypatumų. Nebeskaičiuoti savaičių kada ėmė šypsotis, kada atsisėdo, kada paplojo katučių… Nebesureikšminti kiekvieno nukrypimo nuo knygų ir nuo taisyklių. Reiktų (nors man vis dar neišeina) ir adekvačiau reaguoti į blogą kūdikio nuotaiką, irzlumą. Kartais juk visiems būna, ir visi visi vaikai kartais rėkia ir verkia. Normalu. Apskritai, viskas ką sutinki motinystėje – santykis su savimi, su aplinka, su vaiku – yra normalu. Nors planavai ir įsivaizdavai kitaip.

***

Pasižymėjau dar pozityvesnių gaidų iš to, ką vaiko atėjimas santykiuose “sulopė”.

Pastebėjau, kad mes su Kasparu niekada nebesipykstam dėl ruošimosi miegoti. Anksčiau kokį kartą per savaitę kildavo burbėjimai dėl ilgo ėjimo gulti. Tai užsipliurpiam, tai užsiscrolinam telefonus, kažkuris dar malasi virtuvėje, kažkuris dar pora puslapių knygos nori paskaityti – ir žiū praguliu lovoj nuo 23h iki 1h nakties ir nesuprantu kodėl. O dabar Kamilis pavargsta pirmasis ir tada prievartos būdu visus į lovą suguldo.

Nebekyla konfliktų dėl vakarienės gaminimo ar važiavimo į parduotuvę – gaminti norisi abiems, o į parduotuvę keliauti kartu su Kamiliuku visai smagu ir lengva.

Taip pat būdama namuose su vaiku turiu tikrai daugiau laisvės. Galiu rytais vartytis su Kamiliu lovoj, pralindėti namuose visą dieną arba kaip tik važiuoti kur nors pasivaikščioti, ar į kavinę, ar į prekybos centrą, ar į baseiniuką. Galim susigalvoti bet ką 🥳 Susitinkame su draugais ir draugėmis, šeimos nariais, jei tik abi pusės gali. Šiek tiek baugu pagalvoti apie darbą ofise 8:00-17:00. Paskutiniu metu galvoju, kad daug mieliau dirbčiau free-lancere su laisvu grafiku iš namų.

Sakyčiau artimiau sutariame ir su giminaičiais, Kamilis visus apjungia, suvienija. Be to, šeima padeda prižiūrėti lėliuką, praturtina jo kasdienybę, ir mums dėl to labai gera.

Svarstau, ar dabar pavargstu mažiau nei darbe… Pavargstu kitose vietose. Dabar pavargstu dėl to, kokia esu aš, o dirbdama pavargdavau dėl to, kokie yra kiti ;D Na, pavyzdžiui, kad koks kolega nekantrus. O dabar jau tik nebent aš pati per daug nekantri ir pavargstu nuo ilgo migdymo. Dabartines nuotaikas daug labiau diktuoja mano pačios ištvermė ir vidinės savybės, ir todėl, teoriškai, tikrai kiekviena diena gali būti tobula. Bet, aišku, pagailiu vis savęs dėl sunkių naktų, dėl atvėsusios kavos, dėl nudraskyto apgamo… Pagailiu, pabūnu sau pati aukos vaidmeny ir važiuoju toliau. Nes lėliukas nelaukia, lėliukas nesustabdomai auga ir mane nesustabdomai augina.