Kas pamena, kas jau nepamena, būdama nėščia parašiau įrašą apie tai, jog pirmasis mūsų vaikas yra kačiukas Rubiukas, ir kad man baisu, jog jo nebemylėsiu ar nebepajėgsiu rūpintis. Tai kaip gi iš tiesų nutiko?
Kai gimsta vaikas, augintinis natūraliai kažkiek nusistumia į antrą planą. Nebėra tiek laisvų rankų namuose jį pakasyti, paglostyti, dūkti ir žaisti. Vietoj ilgo ir lėto pasivaikščiojimo su augintiniu ir vyru belieka trumputis pabėgimas dviese su katinu į lauką. Katinui vedžiojimas lauke neprivalomas, todėl dažnai lieka ‘numuilintas’. Pavyzdžiui, galiu pagaliau paskaityti knygą 15 minučių, arba galiu išvesti Rubį į lauką. Dažniausiai renkuosi knygą. Arba rašymą, arba ps5, arba pakimarinti ant sofos, arba tvarkymąsi, arba dušą, arba maisto gaminimą. Nu apseis tas katinas, buvo gi lauke… Am, kada gi jis čia buvo? Prieš savaitę? Ai, jau prieš dvi. O Kasparas su Rubiu dviese apskirtai į lauką nebeina. Nes o kam.
Turintiems šunį prabangos patinginiauti ir jo nevesti į lauką nėra, tačiau dabar, turėdama vaiką, suprantu retsykiais kylantį erzulį. Nu blemba, taip norėjosi serialo dešimt minučių pažiūrėti, bet ne, vat reikia eit dabar į lauką su augintiniu. Kuris vėliau grįžta murzinas ir purvinas, ir šlapias, ir nesvarbu, kad bandai jį apvalyti, jis vis tiek spėja ištepti vėžimą ar vaiko žaislus, ar patį vaiką.
Augintinis staiga tampa ‘vyresniu broliu’, ir kartais mes trokštame iš jo supratingumo. Nu kodėl reikia kasdien ropštis į vaiko lopšį, kodėl reikia laižyti jo veidą ar rankas, nu kodėl kai Kamilis užmiega reikia ateiti ir garsiai miauksėti. Ar loti, kai vaikas snaudžia. Ar urgzti ir šnypšti, jei netyčia lėliukas perbraukė per uodegą. Trokštame iš augintinio kantrybės ir taisyklių laikymosi, pykstame, barame, o tada… o tada springstame nuo kaltės. Juk žinome, kad čia ne žmogus, čia kačiukas arba šuniukas, kuris mus taip myli, kuris nesupranta, kodėl jam staiga pusės žaislų nebegalima graužti ir laižyti. Kaltė tokia stipri, kad jos dusinami radę laisvą akimirką myluojame, bučiuojame savo pūkuotus pupulius, ir vis nepagailime kumpio ar šoninės gabaliuko nuo stalo. Nes jis toks nuskriaustas, toks vargšiukas, anksčiau tiek daug dėmesio gaudavo, o dabar… O dabar, ach, vargšeli, nu ateik, duosiu dar vieną skaniuką, ateik ateik, geras kačiukas.
Ir tada tas augintinis vėl kažko prisidirba, ir vėl mus erzina, ir vėl stumiam jį šalin nuo vaiko, kartais truputį grubiai, nekantriai, o kartais švelniai.
Kai kurie daugiau jaučia tik tą kaltę, liūdesį, kad nebegali skirti tiek šilumos savo globotiniui. Kiti kaip tik, labiau jaučia nusivylimą, kad augintis suvalgo tiek daug papildomo brangaus laiko, kurį galėtume skirti sau, šeimai arba namams. Anksčiau aš pastarųjų nesupratau, galvojau, jog jie beširdžiai. Ir dabar nesuprantu tų, kurie atsikrato augintinio vien todėl, kad gyvūnas pasidarė nebepatogus, varginantis. Bet kad kartais ima pyktis, erzulys, nervas, kad augintinis kartais tikrai trukdo, o ne padeda, tai tikrai suprantu.
Panašiai, mano dabartiniu supratimu, nutinka ir susilaukus antro vaiko. Iš vyresnėlio norime supratingumo, kantrybės, brandumo; vyresnėliai kartais mus erzina prižadindami ar mušdami jaunesnę sesytę / broliuką. Tada springstam nuo kaltės, kad subarėme, kad nebebūname tiek daug kartu, kad esame blogi tėvai, ir imame… Lepinti. Sulaužome taisykles ir nubrėžtas ribas, leidžiame per daug, perkame įvairius daiktus, tikėdamiesi atpirkti savo dėmesio ir kantrybės stoką. O vaikui nebesilaikant jokių taisyklių vėl imame purkštauti ir liejame apmaudą.
Ir sukamės taip rate, besimokydami būti teisingi ir kantrūs visiems. Nes meilės širdis sklidina: ir kačiukams, ir šuniukams, ir vaikams, ir vyrui, ir tėvams, bet rankos, rankos mano tik dvi… O juk dar ir savus plaukus, ne tik Rubio, sušukuoti kartais norisi.