Skaičiau romaną, lėkštoką, bet bent su turtinga anglų kalba, kurio pagrindinė mintis buvo jog dažnai užmirštame, kad santykiai su antra puse nėra ‘for granted’. Kitaip sakant, ilgiau draugaujant, mylint, gyvenant kartu mums ima atrodyti viskas savaime suprantama, ima atrodyti, kad kitaip būti net ir negali. Panašiai ir su vaiku – sveikas, laimingas, prie kojų limpantis kūdikėlis tampa įprasta kasdienybe. Šeima, priklausanti man. Taip apsvaigus pamažu pamiršti padėkoti, kad kažkas vakare meiliai palinki labos nakties, kad kažkas pasitinka sugrįžus namo (ar su šypsena, ar su alkio ašarėlėm, ar su virpančia pūkuota ryža uodega). Nedėkoji nei kitiems, nei pačiam gyvenimui už savaime suprantamus dalykus, ir netgi jų prievarta reikalauji – kad tavęs paklaustų kaip prabėgo diena, kaip sekėsi, kad pagirtų, kad pasakytų komplimentą… Kad mažos smalsios rankytės čiuptų už kojų trokšdamos apsikabinimo, ir kad ūsuotas snukutis meiliai pasitrintų į delną. Kartu su vyru sukūrėme šią šeimą irtikrai momentais atrodo, kad kitaip būti tiesiog negali.

Bet teoriškai – gali. Juk iš tiesų niekas man nepriklauso, ir be pastangų, be darbo, be geranoriškumo šeima netgi gali nebeegzistuoti.

Todėl visai gerai, kad kažkoks banalus romanas primena, kad reikia būti dėkingiems už tai ką turime, dėkingiems už žmones, sveikatą, namus, taiką.

Dėkingumas leidžia lengviau įveikti nerealistiškus lūkesčius ir nusivylimus, prastai miegotas naktis, žioplą klaidą darbe, užsitęsusį nuobodų darbo skambutį, nesutampančias nuomones, nesutarimus su tėvais ar vyru. Kai pagalvoji, būtent dėkingumas leidžia sustabdyti akimirką, būti čia ir dabar. Nes kartais taip norisi, kad greičiau vaikutis taptų savarankiškas, nepriklausomas, didelis. Bet kai stabteli ir įvertini tai, ką turi, tada atvirkščiai – norisi kad laikas sustotų, norisi ištirpti dabarties dienoje, nes supranti, kiek daug tu turi! Kažkodėl taip esam sutverti, kad užmirštame džiaugtis – pavyzdžiui, susirgę suprantame, kaip buvo gerai nesirgti; per karantiną suprantame, kaip gera švęsti Velykas kartu su šeima ir kad online stalo žaidimai neprilygsta gyviems susitikimams su draugais; sugedus mašinai suprantame, kaip buvo patogu kai ji veikė; išvykus draugui ar artimajam suprantame, kaip buvo faina kai jis buvo šalia, ir galiu tęsti be galo.

Dabar skaitau “Dvylika taisyklių kaip kurti santykius”, nors žanras visai kitoks nei romanas, bet juokinga, kad vėl kalba apie tą patį – dėkingumas tai raktas į ryšį su savimi ir su aplinkiniais.

Tai va, esu dėkinga tiems, kas skaitot, kas domitės, kas rūpinatės ❤️