Dar viena istorija apie ekologiją ir susigalvotus iššūkius 🙂 Pastebėjau, kad labai daug šiukšlių ateina iš įpakavimų, kurių principe galima išvengti: maišelis bandelei, plastikinis indelis uogoms, supakuotos salotos, kiaušiniai dėkle ir t.t. Apsipirkdama prekybos centre, kaip pvz. Rimi, negaliu išvengti šių pakuočių. Tačiau turgus man pasirodė puiki vieta išbandyti save – ar įmanoma apsipirkti turguje nepaėmus nei vieno maišelio ar krepšelio? Šis išbandymas – savotiškas žaidimas nuobodžiaujančiai nėštukei, padarantis apsipirkimą žymiai įdomesnį 🙂
Pasiruošiau atsakingai – pasiėmiau įvairių maišiukų, iš praėjusio karto išsaugotus plastikinius indelius uogoms, tuščią dėklą kiaušiniams ir netgi metalinį indelį su dangteliu.
Tik įžengus į turgų prie manęs prieina nepažįstamas vyrukas ir duoda čiulpiamą supakuotą saldainį:
– Čia Jums dovanų! – šypsosi. Atsargiai paimu saldainį. Jis pastebi mano pilvuką. – Nors ne, žinote, jūs dviese – štai, imkite, ir antras dovanų.
Paimu saldainius, padėkoju. Deduosi į kišenę. Jis turbūt geranoriškas labai, bet esu išauklėta iš svetimų dėdžių saldainių nevalgyti. Truputį liūdna, nes teks išmesti, bet vis tiek dar kartelį padėkoju ir vyrukas patenkintas nueina.
Pirma apsipirkimo stotelė – braškės ir šilauogės. Paduodu vidutinio amžiaus pardavėjai plastikinius indelius. Ji nustemba, perklausia, ar tikrai čia sudėti. Aš ryžtingai linksiu galva. Sukrovusi uogas pardavėja jau ruošiasi tuos plastikinius indelius su uogomis sudėti į savo naujus maišelius, bet greitai pertraukiu ją sakydama, kad maišelių nereikia. Ji vėl perklausia ar tikrai (akivaizdžiai stebisi, galvoja, kad nėštukei visai kuku), tačiau nekomentuoja, klauso, ką sakau, ir padaro kaip paprašyta. Baisiai savimi patenkinta esu – sutaupyti du maišeliai ir du indeliai! Mano susigalvotame žaidime – pirmas lygis įveiktas!
Antra stotelė – kiaulienos faršas. Už prekystalio mane pasitinka vyresnio amžiaus moterėlė. Iškart jau ruošiasi naują plastikinį maišelį. Skubu ją pertraukti, kad neimtų maišelio.
– Čia gi švarus! – nukerta jinai.
– Bet aš noriu, kad įdėtumėt į mano maišelį, – sakau ir tiesiu jai savo švarų plastikinį maišiuką.
– Ne, negalima taip, jūsų maišelyje gali būti pilna mikrobų! – ir krauna faršą į savo maišelį.
Pirmas noras – treptelėti koja ir maištaujančiai sakyti “bet aš tada nepirksiu!”. Atsidūstu. Faršas jau sukrautas. Aišku, dar gavau komentarą, kodėl taip mažai perku ir kad man neužteks tiek. Tada pardavėja traukia antrą naują maišelį, kad į jį galėtų įdėti užrištą pirmąjį…
– Man nereikia maišelio… – sakau beviltišku gailiu balsu.
– Nu gerai, be antro – leidžiu, – ir duoda man mano faršą.
“Mission failed” – nusimenu. Pralaimėjau. Tačiau nusivylimas greit praeina – pardavėja teisi. Juk jei mano maišelis nešvarus, ir aš apsinuodysiu faršu, kaltinsiu mėsą ir ją, o ne savo maišelį…
Dar einu pirkti salotų. Dabar jau baisu klausti, ar pardavėja gali viską dėti į mano pakuotes. Bet pardavėja jauna ir pritariančiai šypsosi “žinoma, galime dėti viską pas jus”. Į mano metalinį indelį sudeda špinatus, burokėlių lapus, sultenę ir gražgarstę. Dar pajuokauja, kad trūksta aliejaus arba grietinės, ir bus pilnai paruoštos salotos. Be maišelių pasveria ir apelsinų, obuolių, kriaušių, cukiniją. Kur buvęs kur nebuvęs prie jos prisistato pagalbininkas vyrukas. Ištiesia ranką ištraukti naują maišelį, į kurį sudės mano pirkinius.
– Man nereikia maišelio, aš susidėsiu tiesiog čia, – rodau į savo popierinį krepšelį.
– Kodėl? – draugiškai klausia.
– Taupau plastiką.
– Baikit, nuo vieno maišelio niekas nepasikeis. Žinot, kur pasakoja, kad vandenynai užteršti, kad visur plastikas plaukioja – tai čia ne nuo Lietuvos. Čia Azija ir Afrika visur teršia. O mes, lietuviai, tvarkingi, svarbu tik išrūšiuoti maišelius. Juos paskui perdirba.
– Taip, bet… Bet kam naudoti maišelį, jei gali nenaudoti?
– Bus devyni eurai, – pertraukia mus jaunoji pardavėja. Ji man labai šypsosi, padeda viską susikrauti, susimokėti.
Diskusija apie ekologiją pasibaigia, aš žingsniuoju su savo vaisiais be maišelių ir galvoju, ar teisus tas vyras, ar mano žaidimas iš tiesų absoliučiai beprasmis?
Mano paskutinė stotelė – kiaušiniai. Išsitraukiu tuščią kiaušinių dėklą ir atsargiai klausiu pardavinėjančio ūkininko, ar galima kažkaip čia tą dėklą grąžinti.
– Oi, tai žinoma, labai Jums ačiū! Žinokit visi taip daro, kurie dažniau pas mane perka. Labai gerai, kad parnešate dėklą.
Lengviau atsikvepiu. Ne tik kad nereikėjo kovoti, bet dar ir gavau pagyrimą!
Išeinu iš turgaus. Šviečia saulė. Staiga pro mane praūžia stipresnis vėjo gūsis ir aš matau, kaip keliais metrais aukščiau virš mano nosies ore praskrieja tuščias plastikinis maišelis. Jis kyla į viršų, į dangų, į saulę, ironiškai plevendamas tarsi paukštis. „Ne, turbūt iki vandenyno jis tikrai nedaskris…” – pagalvoju, atsidūstu, ir krypuoju su savo maišais į mašiną. Pavargau.